„Vadinasi, esu tamsusis šios istorijos veikėjas."
Prasideda paskutiniai, septintieji būsimojo Tamsos Valdovo Voldemorto, tačiau dabar tiesiog Tomo Marvolo Ridlio mokslo metai Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje. Jie bus kupini ne tik nuotykių, bet...
A. Ž. Istorija nutraukta, bet publikuoju tiek, kiek esu parašiusi. Ačiū visiems, kurie skaitė.
Artėja Kalėdos. Didžioji salė atrodo taip gražiai, kaip jokiu kitu metu – joje švytėte švyti didžiulė sodriai žalia ir jau nuostabiausiais kalėdiniais papuošimais papuošta eglė, salėje nuolatos ir kasdien vis garsiau skamba kalėdinės giesmės, visoje pilyje jaučiama pakili šventinė nuotaika – pamokų metu mokytojams vis sunkiau sekasi suvaldyti triukšmaujančius mokinius, o ir patys mokytojai atrodo linksmesni ir labiau atsipalaidavę, nei įprastai. Septintakursiams nuotaiką gadina tik vis didėjantis namų darbų, rašinių ir tyrimų kiekis bei vis grėsmingiau artėjantys egzaminai.
O Tomo Ridlio galva kaip niekad sunki. Dabar, kai jiedu su Felicija įžengė į nepažintą, pavojingą ir itin tamsią teritoriją, Tomas nuo jos nesitraukia nė per žingsnį, tad laiko domėtis horokrusais ir tamsiaisiais kerais jam beveik nebelieka, o mintys vis dar užkištos tuo, ką su juo daryti susiruošė Dumbldoras ir kiek jam tai kainuos.
Atšiaurius vakarus jis kartu su Felicija leidžia bendrajame Klastūnyno kambaryje, iš pradžių jame būna daug klastuolių, vėliau jų vis mažėja ir mažėja, kol lieka tik jiedu su Felicija, kuri ir pati nuo jo nesitraukia nė per žingsnį, tačiau ir ji po kelių valandų, jau visai paryčiais dažniausiai pasiduoda, Tomas lieka vienas, be jokių emocijų spokso į ugnį ir mąsto. Jo minčių labirintas vis gilėja ir tampa vis klaidesnis, tamsesnis, šaltesnis ir vis labiau gąsdinantis. Ir taip kiekvieną gruodžio mėnesio naktį. Paryčiais, jei nebūna užsnūdęs priešais židinį, jis nueina į savo miegamąjį, susirenka knygas ir laukia Felicijos, kuri vos po keleto valandų miego nudžiunga jį pamačiusi lyg Kalėdų rytą dovanas išvydęs vaikas, ir jiedu eina pusryčiauti. Felicija pastebi, jog Tomui kažkas negerai, iš pradžių nieko neklausinėja, tačiau po kelių savaičių tokio elgesio nebeišgali susilaikyti.
- Kodėl tu visuomet toks supykęs? Gal aš kažką ne taip padariau?
Kai mergina to paklausia, jiedu stovi tuščiame pilies koridoriuje. Tomas nukreipia į ją savo išvargusias akis ir jo žvilgsnis patamsėja. Nieko nesakęs jis žengia žingsnį link jos, iš nuostabos mergina kiek atsitraukia, bet jis vis tiek taip stipriai apkabina ją per pečius, kad jai nėra kur pajudėti, įsikniaubia veidu į jos plaukus ir užmerkia akis. Jo glėbys kietas, vėsus ir tuo pat metu dusinantis. Taip jie stovi keletą sekundžių. Kai pagaliau atsitraukia, Tomas Felicijos akyse pastebi baimę, šoką ir nuostabą, sumišusius su kažkokia emocija, kuri verčia jos skruostus parausti.
Felicija tokio klausimo daugiau neužduoda.
Paskutinį savaitgalį prieš Kalėdas organizuojama išvyka į Kiauliasodį.
Visi, net ir septintakursiai klastuoliai dėl to labai džiaugiasi ir išvykos metu esti gerai nusiteikę. Siūlo drauge eiti ir į Žviegiančią būdą, ir į Tris šluotas, tačiau Tomas viskam abejingas. Jis išvis sutiko kelti koją iš Hogvartso vien todėl, kad Felicija jo labai prašė. Tačiau tikrai nėra pasiruošęs linksminti kitų, kai jam pačiam visai nelinksma. Klastuoliai dar ruošiasi jį įkalbinėti, tačiau Felicija juos nubaido pasakydama, kad jiems su Tomu reikia pabūti dviese.
Tomas labiau už viską norėjo būti vienas. Bet negalėjo būti.
Jie eina į Kiaurą katilą. Žmonių ten nedaug ir nė vieno iš mokyklos – nei mokinių, nei mokytojų. Tomui tai tinka. Jie susiranda nuošalią vietą ir joje įsitaiso. Abu užsisako po taurę ugninio viskio. Felicija nejaukiai apsižvalgo, aiškiai matosi, kad jai šalta – ji trina pirštinėmis apvilktas rankas, iš jos lūpų kyla garai, o nosis šiek tiek pamėlusi. Mergina nusišypso. Ji tikrai labai stengiasi, kad jam pasidarytų geriau. Tačiau ji nieko negali padaryti. Tai jo paties, Tomo kaltė. Jis kaltas, kad negali susikaupti ir daryti tai, ką turėtų daryti. Jis kaltas, kad nebegali būti toks, koks būti privalo.
Tomas ją stebi akmeniniu veidu – jokia emocija neapsilanko nei jo akyse, nei lūpose. Tampa akivaizdu, kaip nejaukiai Felicija jaučiasi. Čia, su juo. Bandydama nutraukti ledinę tylą ji pagaliau prabyla:
- Mano tėvai pakvietė mus abu pas juos švęsti Kalėdų.
Tomas prisimerkia.
- Pasakei savo tėvams apie mus?
Mergina linkteli.
- Kiek jie žino? – įtariai paklausia.
Merginos nerimas pastebimai auga.
- Nedaug, - skubiai atsako ji. – Visai nedaug.
- Aš planuoju likti Hogvartse, - nukerta Tomas.
Felicija apatinė lūpa nevalingai suvirpa – arba nuo šalčio, arba nuo vaikino žodžių.
- Bet aš norėjau šias Kalėdas praleisti su savo šeima...
- Nesakau, kad ir tu privalai likti. Važiuok.
Jos akyse sužiba baimė. Pernelyg akivaizdi baimė. Ji sugriebia laisvai ant stalo padėtą Tomo ranką ir stipriai suspaudžia. Žodžiai kartšligiškai liejasi iš jos lūpų.
- Bet mes negalime būti atskirai! Tu turi važiuoti su manimi, mes turime būti kartu..!
Tomas piktai ją nužvelgia.
- Kodėl?
Felicijai pritrūksta žodžių, jos akys plačios plačios.
- Todėl... Todėl, kad... Man reikia... Aš noriu... noriu būti su tavimi! Tik su tavimi, Tomai.
Suvokusi, kaip kvailai visa tai atrodo, Felicija atitraukia savo ranką, jos akys susiaurėja ir ji vėl atrodo it būtų atgavusi sveiką protą. Tiesa, jis retai kada ją tokią pamatydavo, o matydavo dažnai.
- Jei tu lieki Hogvartse, tai lieku ir aš. Tik sakau, kad norėčiau pamatyti savo šeimą. Bet nenoriu jų pamatyti labiau, nei noriu likti su tavimi. Mes kartu. Juk taip?
Tomas atsidūsta. Jo žvilgsnis sušvelnėja.
- Taip, kartu, - ištaria jis, bet jo žodžiai veikiau sunkus atodūsis.
К сожалению, это изображение не соответствует нашим правилам. Чтобы продолжить публикацию, пожалуйста, удалите изображение или загрузите другое.
