„Vadinasi, esu tamsusis šios istorijos veikėjas."
Prasideda paskutiniai, septintieji būsimojo Tamsos Valdovo Voldemorto, tačiau dabar tiesiog Tomo Marvolo Ridlio mokslo metai Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje. Jie bus kupini ne tik nuotykių, bet...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Direktorius Dipitas jau laukia Tomo savo kabinete. Jaunajam klastuoliui visuomet patiko ištaigingas barokinio stiliaus kabinetas, kurio sienos nusėtos senais jau mirusių Hogvartso direktorių portretais, o arkinės lubos primena šventyklą; jį visuomet žavėjo magiški laiko matavimo įtaisai, randami ant direktoriaus stalo, ir automatinės spalvotos pluknsnos, besitaikančios išlįsti iš stalčių. Jei tik galėtų, Tomas ir dabar pasidžiaugtų visais tais nuostabiais dalykais, deja, dabar vidun jis įeina su sunkia ir nerimo kupina širdimi. Vaikinas įeina į kabinetą, o jį pamatęs direktorius Dipitas plačiai nusišypso; jo po pilkšva barzda paslėptos lūpos sujuda, o akys smagiai sužybsi.
- Sveikas, Tomai, kaip gerai, kad atėjai. Laukiau tavęs. Nagi, prisėsk, - pasisveikina direktorius ir pamoja Tomui sėstis ant minkštasuolio priešais jį.
Jaunuolis atsisėda. Jaučia, kaip drėksta delnai, ir niekaip negali suvaldyti savo sumišimo, tik tikisi, kad profesorius Dipitas to nepastebės.
- Profesoriau, - maloniai kreipiasi vaikinas, tačiau jo balse vis tiek girdimas kažkoks nervingumas, - kvietėte mane. Ar galiu paklausti, dėl ko?
Direktorius tik šypteli.
- Nagi, Tomai, viskam savas laikas. Tu toks geras ir stropus mokinys, atsakingas prefektas, negi negaliu tavęs pasikviesti šiaip sau pasišnekučiuoti?
Jaunuolis nieko neatsako, bet labai aiškiai supranta, kad direktorius jį čia pasikvietė ne šiaip sau; gal dėl žiobaro, kurio vardas taip pat buvo Tomas Ridlis, nužudymo. O gal Tomui dabar visur vaidenasi kaltintojai ir tardytojai? O gal visi iš tiesų tokie ir yra?
- Žinai, būčiau norėjęs čia tave pasikviesti vien tam, kad galėtume šiaip sau smagiai pasišnekučiuoti, - po kelių nejaukių akimirkų jau visai kitu tonu prabyla direktorius. - Deja, iš kai kurių mokytojų gavau nusiskundimų dėl tavo elgesio.
Tomui smilkteli širdin. Mano, kad mokosi gerai, ir visuomet yra mandagus, atlieka tai, ko prašomas, net jei viduje jaučiasi siaubingai. Jis taip gyveno pastarąjį mėnesį - apdujęs, griaužiamas kaltės, negalintis pamiegoti ir visuomet išvargęs, tačiau atlikdavo tai, ką privalo atlikti kiekvienas Hogvartso mokinys, ir dar daugiau.
- Direktoriau, nesuprantu, kodėl kas nors turėjo skųstis mano elgesiu. Darau tai, kas privalu. O jei kas nors ir turi kokių nusiskundimų, kodėl negali to pasakyti man tiesiai į akis?
Dipitas mąsliai žvelgia į Tomą ir vaikinas negali suprasti, ar tai apsimestinis, o gal vis dėlto tikras susimąstymas.
- Jei jau norime švaistytis konkrečiais pavyzdžiais, tai mano pavyzdys būtų profesorius Dumbldoras.
Kaipgi Tomo nuo tokių garsių širdies dūžių ir tokio spengimo ausyse dar neištiko infarktas?
- Ką būtent sakė profesorius Dumbldoras? Direktoriau?
