„Vadinasi, esu tamsusis šios istorijos veikėjas."
Prasideda paskutiniai, septintieji būsimojo Tamsos Valdovo Voldemorto, tačiau dabar tiesiog Tomo Marvolo Ridlio mokslo metai Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje. Jie bus kupini ne tik nuotykių, bet...
اوووه! هذه الصورة لا تتبع إرشادات المحتوى الخاصة بنا. لمتابعة النشر، يرجى إزالتها أو تحميل صورة أخرى.
Visą naktį Tomas nesumerkia akių, įsitempęs sukioja žiedą ant piršto ir žvelgia į Hogvartso kiemą - nervingai, tarsi kažko laukdamas, tarsi kažko tikėdamasis. Galų gale, kai jau pradeda aušti, bet visa pilis kol kas miega, jis išeina į lauką. Lauke pučia stiprūs vėjai, drėgnos žolės linguoja, o Tomas tvirčiau susisupa į savo rudeninį paltą, kad nesušaltų. Kieme svaidosi vakarykščių Helovyno fejerverkų popierinės pakuotės, nesurinktos tikriausiai todėl, kad dar taip anksti. Jis eina per pievą ir kažkodėl jam ima stipriau plakti širdis. Ko tu bijai? Rubėjus gal ir didelis, bet jis menkas burtininkas, Tomas šimtąkart už jį stipresnis. Tad ko jam bijoti? Juodais auliniais batais apautos pėdos neria tarp šlapių žolių ir sulig kiekvienu žingsniu vis labiau sminga į žemę. Jis vis dar jaučiau Felicijos rankos prisilietimą ant savo peties. Ir matyt tai vienintelis dalykas, neleidžiantis jam visai susmegti žemėn.
Pagaliau priėjęs Hagrido trobelę Tomas kelias minutes nejaukiai trypčioja vietoje, bet galų gale susikaupia ir pabeldžia į medines duris. Kelias akimirkas tvyro visiška tyla, tuomet tos durys girgždėdamos atsiveria ir tarpduryje Tomas išvysta Rubėjų Hgridą, kuris savo stotu primena suaugusį vyrą, tačiau jo veidas, ypač akys, spinduliuoja nekaltą vaikiškumą. Tomas sutrikęs stovi ir nežino, nei ką daryti, nei ką sakyti, jau ima gailėtis, kad išvis čia atėjo. Rubėjus, pamatęs Tomą, piktai jį nužvelgia ir klausia
Hagridas kažką piktai numykia sau po nosimi, tarsi per prievartą pasitraukia nuo durų ir įlenda į savo trobelę tarsi į kokį sraigės kiautą, tačiau duris palieka praviras - Tomui leidžiama užeiti. Trobelės vidus, kitaip nei jos išorė, tvarkingas, dailus ir švarus, puikiai matosi, kad Hagridas čia uoliai tvarkosi ir iš paskutiniųjų bando šiam trobėsiui gyvybės. Ką gi, jam sekasi. Vidus labiau nei išorė atsiduoda šlapia mediena, dar kartštais nuodėguliais ir šviežiu moliu. Didelis stalas, kėdės, lova, spintelė, fotelis. Nežinodamas ką daryti Tomas atsisėda. Nuleidžia galva, jaučia Hagridą šalia. Jam peršti akis, o burna džiūsta.
- Gal turi ko atsigerti? - paklausia.
Girdi, kaip Hagridas iš lėto nueina, paima puodelį, įpila vandens ir grįžta.
- Ačiū, - padėkoja Tomas.
- Ko atėjai? - vėl pristoja Hagridas.
Jaunasis klastuolis atsidūsta. Ar Hagridas buvo grifas? Kaip kalbėti su grifu?
- Juk jau sakiau, noriu pasikalbėti.
- Tai kalbėk.
- Ne, ne taip...
Dar vienas sunkus atodūsis palieka vaikino lūpas.
- Aš neturiu laiko, man reikia dirbti, tad greičiau.
