„Vadinasi, esu tamsusis šios istorijos veikėjas."
Prasideda paskutiniai, septintieji būsimojo Tamsos Valdovo Voldemorto, tačiau dabar tiesiog Tomo Marvolo Ridlio mokslo metai Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje. Jie bus kupini ne tik nuotykių, bet...
К сожалению, это изображение не соответствует нашим правилам. Чтобы продолжить публикацию, пожалуйста, удалите изображение или загрузите другое.
Beskonė košė, bejausmis veidas, nesikeičiantis oras, netekstūruota apranga, griūvanti, vos ant pamatų besilaikanti našlaičių prieglauda ir bespalvis dangus - kasdienybė žiobarų pasaulyje. Tomas Marvolas Ridlis sėdi našlaičių prieglaudos valgykloje. Dabar ankstus rytas, didelė valgykla pustuštė. Stalai čia geležiniai, suklypę suolai pūva nuo drėgmės, o indai, iš kurių tenka valgyti, dažniausiai suskilę. Tačiau Tomas Ridlis nevalgo. Jis šaukštu vedžioja linijas beskonėje košėje, nuo kurios vaizdo visai prarado apetitą, ir apmąsto savo gyvenimą.
Tuomet išgirsta, kaip kažkas šaukia jį vardu:
- Tomai!
Vaikinas staiga atsisuka. Jį šaukia ponia Koul, vyriausioji sesuo, prieglaudos vadovė. Tai paprasta liesutė ir nuolatos susirūpinusi moteriškaitė. Jos aštrių bruožų veidas atrodo veikiau sunerimęs negu atšiaurus. Moteris vilki skurdžią suknelę, per juosmenį apsisiautusi prijuostę. Ji eina link Tomo, rankose neša storą voką.
- Gavai laišką, - sako ji. - Tai yra, kelis laiškus viename voke. - Ir įteikia jam paštą. Kaip pelėda.
Tomas padėkodamas nežymiai linkteli galva. Laiškas su raudonu antspaudu iš Hogvartso. Vaikinas atplešia voką, kuriame iš viso esti trys lapai, ir įdėmiai perskaito priminimą, jog mokslo metai prasideda rugsėjo pirmąją, o devintas su trim ketvirčiais peronas išvyksta iš Kings Kroso stoties lygiai devintą valandą ryto.
Tomas tai skaito jau ne pirmą kartą, tačiau bet kokia žinia iš Hogvarsto, bet kokia, net ir menkiausia žinutė, pasiekianti jį čia iš burtininkų pasaulio, yra tarsi Šventasis Gralis. Vaikinas skaito taip susikaupęs, kad net nepajunta, jog sėdi vienas pats valgykloje keistai susiraukęs. Taip stipriai susiraukęs, kad net įskausta kaktą. Aišku kaip dieną, čia ne klaida. Reikia nusiraminti. Jis burtininkas. Jis prefektas. Ir jis atliks tai, ką privalo atlikti.
Vaikinas nebeskaito kitų dvejų laiškų, dailiai sudeda viską į voką ir įsikiša į švarko kišenę, išneša nepaliestą košę ir išeina iš valgyklos. Tyliai, ramiai pereina koridoriumi, nepastebėtas užlipa laiptais aukštyn ir iš šalies tikrai neatrodo, kad kažkas neramina jo širdį. Vis tik Tomo širdis niekada nebuvo rami.
Vaikinas sustoja prie savo kambario durų, atrakina jas ir įeina vidun. Draudimas naudoti magiją už mokyklos ribų buvo pati nepalankiausia taisyklė, nes būtent čia jam reikėjo magijos, čia jam reikėjo savo išskirtinumo, būtent čia, žiobarų pasaulyje, jis turėjo ką slėpti ir nieku gyvu negalėjo leisti, kad vaikai ar suaugusieji - bet kokie žiobarai - sužinotų jo paslaptį.
Būtų dar geriau, jei jam per vasarą leistų likti mokykloje. Tada jam nereikėtų kasmet grįžti čia ir kentėti diena iš dienos, bandant prastumti nejudantį laiką. Na, nieko, tikina jis save, tai paskutinė vasara, paskutinis mėnuo, kai man tenka visa tai iškęsti. Paskui būsiu laisvas. Galėsiu daryti, ką tik panorėjęs.
