„Vadinasi, esu tamsusis šios istorijos veikėjas."
Prasideda paskutiniai, septintieji būsimojo Tamsos Valdovo Voldemorto, tačiau dabar tiesiog Tomo Marvolo Ridlio mokslo metai Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje. Jie bus kupini ne tik nuotykių, bet...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Didžioji salė tviska, žiba prabanga. Koledžų stalai papuošti atitinkamai Varno Nago, Švilpynės, Klastūnyno ir Grifo Gūštos spalvomis; dangus salėje giedras ir žvaigždėtas, iš jo tarytum leidžiasi ore kabančios žvakės; auksiniai indai bei įrankiai jau ant stalų; mokytojai sėdi prie mokytojų stalo pačiame salės gale - Tomas atpažįsta direktorių Dipitą, apsigynimo nuo juodosios magijos mokytoją Linksmamintę, tranfigūracijos mokytoją profesorių Dumbldorą bei nuodų ir vaistų mokytoją profesorių Trimitą, su kuriuo susitiko dar traukinyje; mokiniai nieko nelaukdami sugūžėja į vidų ir kiekvienas eina prie savo stalo, tik pirmakursiai rikiuojasi prie durų ir nerimstančia širdimi laukia, į kokį gi koledžą jie bus paskirti. Tomas prisimena, kad pats nė akimirkos nebijojo paskirstymo. Jis jau seniai suprato, kad paklius į Klastūnyną. Kitaip ir negalėjo būti, kaip sužinojo vėliau. Jis paskutinis gyvas Klastuolio palikuonis. Visi kiti tik kopijos, kvaili parodijuotojai.
Tomo krūtinę užlieja šiluma. Įėjęs į salę jis ūmai pasijunta besantis namuose ir dėl to tuštuma širdyje bent trumpam užsipildo, o sąžinė nutyla. Vaikinas eina prie Klastūnyno stalo, žengia pasitikinčiu, tvirtu žingsniu, nes žino, kad jis labiau už visus yra nusipelnęs sėdėti prie šio stalo, tai jis ant piršto mūvi paties Salazaro Klastuolio žiedą, tai jis ant kaklo pasikabinęs kol kas dar tuščiavidurį Klastuolio medalioną; visa tai gavo ne per klaidą ar nelaimingą atsitikimą ir ne už pinigus; ne, tie neįkainojami daiktai priklauso jam nuo gimimo, tai jo bailės motinos Meropės paskutinioji dovana apleistam ir paliktam sūnui.
Tomas Marvolas Ridlis atsisėda prie Klastūnyno stalo ir nuobodžiaudamas laukia, kol į salę sugūžės būsimi pirmakursiai. Aplink jį vien klegesys ir per vasarą nesimačiusių jaunųjų raganų bei burtininkų keliamas šurmulys. Vaikinas paremia ranka smakrą ir morališkai pasiruošia ilgam vakarui, daugybei kalbų, Paskirstymo Kepurės kasmetinei pamokomai dainelei ir aibei kitų šleikštulį varančių dalykų.
- Tomai! Pagaliau tave radau! - išgirsta jis melodingą balsą už nugaros.
Šiek tiek nustemba, bet ne per daug. Atsisuka ir išvysta ją, einančią link jo (jausmas labai keistas, juk niekas prie jo savo noru neina) - ledinę šviesiaplaukę vaiskiai mėlynomis akimis, tiesia nosimi, trumpomis laibomis kojomis ir kiek melsvomis lūpomis. Vaikinui iškart pasidaro nebenuobodu.
- Labas, Felicija, - maloniai pasisveikina jis.
Mergina juda lėtai, elegantiškai, palengva, kaip kokia balerina, jos eisena tiesi, tvirta, bet kartu atrodo, tarsi mergina plauktų per salę; ji šypsosi Tomui, tuomet klausia, mostelėdama į vietą šalia:
- Galima, prisėsiu?
Tomas Ridlis iš karto pasislenka.
- Žinoma, - atsako.
Felicija Blek klesteli šalia, jos liaunos rankos taip ir įkrinta į skreitą, šviesūs plaukai tvarkingomis garbanomis tingiai nusileidžia ant pečių; mergina švysteli jais ir pasuka galvą. Ji pažvelgia į Tomą ir tas žvilgsnis prikausto iki galo.
