„Vadinasi, esu tamsusis šios istorijos veikėjas."
Prasideda paskutiniai, septintieji būsimojo Tamsos Valdovo Voldemorto, tačiau dabar tiesiog Tomo Marvolo Ridlio mokslo metai Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje. Jie bus kupini ne tik nuotykių, bet...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Kelias ateinančias dienas savo naująją seną knygą Tomas turi vartyti paslapčiomis, tuomet, kai Eiveris su Lestreindžu miega arba jų nėra miegamajame. Pasirodo, knyga yra ne tik kai kas pavojingiau, bet ir daug įdomiau negu jis manė. Joje vaikinas randa kai ką intriguojančio, tai apie ką pamokose niekas nė neužsimindavo, bet labiau už viską jį intriguoja skyrius pavadinimu „Nemirtingumo paslaptis - horokrusai", deja, didžioji šio skyriaus dalis išplėšta, tad Tomui lieka pačiam išsiaiškinti, kas gi tie nemirtingumą suteikiantys horokrusai ir kaip jie veikia. Taigi bandydamas tai išsiaiškinti Tomas dieną naktį skaito tą knygą, bando ieškoti užuominų apie horokrusus tarp eilučių, o pakeliui suranda ir negirdėtų pavojingai skambančių kerų bei kraupiai baisių apeigų aprašymą, kurie Tomo sieloje sukelia tokį didelį smalsumą, kad jis pamiršta, jo išvis kada nors jaudinosi dėl to, kas esąs; pamiršta tai, kas nedavė jam ramybės ir dėl ko jis buvo nuėjęs net pas Hagridą. Knyga apie juodąją magiją užvaldo visas jo mintis.
To šeštadienio, kai turėjo įvykti pakartotinės kvidičo varžybos tarp Klastūnyno ir Varno Ngo koledžų, Tomas pabunda vėliau nei įprastai, nes visą naktį skaitaliojo savąją knygą, tad į Didžiąją salę jau beveik bėgte bėga, kad galėtų pasikalbėti su Kaspijanu ir dar, matyt, jam teks ir Felicijai palinkėti sėkmės. Iėjęs į Didžiają salę Tomas dėkoja aukščiausiajai jėgai, kad ten beveik iš karto randa Kaspijaną, geriantį arbatą ir skaitantį laikraštį. Jis girdi ir Felicijos balsą, sakantį įkvepiančią kalbą Klastūnyno kvidičo komandai, bet nepasisuka su ja pasisveikinti. Nieko nelaukdamas Tomas prieina prie būsimojo išminčiaus, pasisveikina ir atsisėda priešais jį. Kaspijanas pakelia akis, šypteli ir vėl nudelbia žvilgsnį į savo skaitalą.
- Taigi pagaliau pabudai, - lyg tarp kitko sako Kaspijanas. - Jau maniau, kad nebepabusi. Ar geriau jautiesi?
Tomas sutrinka dėl tokio tiesmukumo, bet negi jis manė, kad niekas nieko nepastebėjo, ypač, kad to nepastebėjo Kaspijanas, turbūt vienintelis likęs ateities išminčius?
- Taip, aš... jaučiuosi geriau.
- Matosi.
- Palauk, negi tu manęs laukei? - klausia Tomas.
Kaspijanas sulanksto laikraštį padeda jį į šoną ir įsižiūri į Tomą - dabar visas dėmesys skirtas jam.
- Ne, aš tik norėjau, kad mane surastum, pamaniau, kad tau manęs reikia, - ištaria. - Beje, ar tau manęs reikia?
- Na, aš norėjau su tavimi pasikalbėti dėl kai ko svarbaus, labai svarbus, bet tu neturi niekam apie tai prasitarti, nes kai kurie žmonės gali tai palaikyti nusikalstama propaganda ar dar kuo nors nepadoriu, bet man reikia tavo patarimo, esu tikras, kad niekas kitas už tave geriau neišmano tokių dalykų. Bet... iš kur tu žinai?
Kaspijanas šypteli.
- Aš nežinau, - sako. - Ir kiek nusikalstama iš tiesų gali būti tai, apie ką nori man papasakoti?
