„Vadinasi, esu tamsusis šios istorijos veikėjas."
Prasideda paskutiniai, septintieji būsimojo Tamsos Valdovo Voldemorto, tačiau dabar tiesiog Tomo Marvolo Ridlio mokslo metai Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje. Jie bus kupini ne tik nuotykių, bet...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Pirmasis rytas Hogvarste išaušta giedras ir džiugus; saulė ridenasi dangumi, o jo mėlynė užgniaužia kvapą net didžiausiam skeptikui. Po ilgos ir lietingos vasaros pasirodo, kad vilties dar yra. Kai Tomas pabunda ankstų pirmadienio rytą, paukščiai už lango maloniai čirpia ir sveikina rytą. Rodos, pats oras praneša jam, kad laimei dar yra vietos gyvenime, kad gal ir ne viskas prarasta. Vaikinas keliasi iš patalo kaip visada anksčiau už kitus; nors Hogvartse linkęs ir ilgiau pamiegoti, tačiau jo kūnas vis dar pripratęs prie prieglaudos režimo. Vaikinas galutinai atsibunda dar prieš šešias, o širdį jam sopa tik vos vos, galima sakyti, tai net ne skausmas, tik įprastas dilginimas. Pakeliui į apačią dar pasiima savo pamokų perkrautą tvarkaraštį, bet jo peržiūrėti nespėja, o ir nelabai nori. Jaunasis burtininkas eina į pustuštę Didžiąją salę, kur pusryčiauja daugiausia vyresni varnanagiai, keletas klastuolių ir visai nedaug mergaičių iš Švilpynės; šis vaizdas gal kažkuo primintų akstyvus rytus prieglaudos valgykloje, tačiau čia jam nėra nemalonu pusryčiauti kartu su kitais, nes jie burtininkai, ne žiobarai, o ir maistas čia tiesiog pasakiškas.
Kažkaip keista, kad Tomas šiandien jaučiasi toks laisvas, lengvas, laiptais lipa beveik pasišokčiodamas. Atsisėda prie Klastūnyno stalo, visai kaip praėjusį vakarą; į lėkštę įsideda kiaušinienės su šonine ir jau būtų pradėjęs valgyti, jei ne jam paštą atskraidinusi pelėda. Vaikinas neprisimena, kad būtų užsiprenumeravęs kokį nors laikraštį, tad kai prieš pat nosį jam ant stalo nukrinta žiobarų laikraštis, nepaprastai nustemba. Iš kur jis atsirado? Pirmasis puslapis savo antrašte rėkte rėkė "BAIGIASI KETVIRTIEJI KARO METAI IR PABAIGA JAU ČIA PAT, MUSOLINIO NEBĖRA". Gal suintriguotas, o gal tiesiog paskatintas nuobodulio Tomas ėmė skaityti pastarųjų žiobarų karo metų apžvalgas: apie tai, kaip buvo nuverstas Musolinis, apie sąjungininkų išsilaipinimą Sicilijoje, apie gėdingiausią nacistinės Vokietijos pralaimėjimą - Kursko mūšį - kol kas didžiausią tankų mūšį šiame kare (pridėta, kad Hitleris paskelbė totalinį karą ir vis dar neabejoja galįs palaužti Sovietų Sąjungą), pirmajame puslapyje taip pat buvo prisimintas taurus ir įkvepiantis Diunkerko mūšis bei pasakojamą apie pasislinkusį Rytų frontą ir jau net ore jaučiamą karo pabaigą.
Pastarajai minčiai Tomas pritaria, oras tikrai toks nusotabus, gal gali reikšti net patį Rojaus atsiradimą Žemėje, tad kodėl negalėtų pranešti ir apie karo - bet kokio karo, tiek vidinio, tiek išorinio - pabaigą? Jaunuolio mintis bei skaitymus nutraukia it iš po žemių šalia išdygusi Felicija Blek, kuri savo aksominiu ir eklektiškai tyliu balsu nutraukia minčių grandinę.
- Labas rytas, štai kur tu, - pasisveikina ji ir, visai kaip vakar vakare, šokteli į vietą šalia jo. Tomas bando paslėpti laikraštį, bet nesėkmingai. - Ką čia skaitai? - klausia mergina ir, nesulaukusi atsakymo, atima skaitalą.
