Apsaugoti laiką

1.

Paėmiau į rankas dar kartą peržvelgti savo daiktų sąrašo. Pirmu numeriu buvo pažymėtas lagaminas, tačiau tokio neturėjau. Teks susirasti kelioninę kuprinę. Žinoma, visi drabužiai susiraukšlės, bet mano spintoje jau ir taip džiunglės. Antras numeris buvo suknelė. Pažymėjau ją atskirai nuo trečiojo punkto "drabužiai" ir prirašiau klaustuką.

Mama prieš dvi dienas pranešė, kad vyksime į jos brolio žmonos sesers vestuves. Mes net nebuvome giminės, tačiau gerai sutarėme su dėdės žmonos šeima. Bent jau mano tėvai gerai sutarė. Visiškai nepažinojau tos šeimos ir tik kartą per visus savo septyniolika metų buvau mačiusi dėdės žmoną. Visgi suaugę buvo keisti žmonės, todėl kaip mama sakė, negalėjome pasirodyti pasikėlę ir neatvykti į vestuves.

Dar vienas, anot mamos, dalykas - privalėjau vilkėti suknelę. Ji kainavo daugiau nei sudėjus visus mano turimus drabužius. Mama niekada nebūtų leidusi tiek pinigų, ji net gailėjo man naujo telefono. Bet juk negalėjome pasirodyti, kad esame vargšai, kai vykstame į vestuves didžiuliame dvare.

-Ir kaip ji tau? Normali?- skeptiškai paklausiau savo brolio apie merginą, kurią jis buvo įsižiūrėjęs, kol knisausi spintoje. Nugrūdau tą suknelę, kai tik parsinešiau namo, tad dabar reikėjo ją surasti.

Mudu su broliu gyvenome viename kambaryje, tiksliau palėpėje, kuri buvo perskirta balta linija. Bent jau taip galėjome atsiverti savo asmenines erdves.

-Nežinau, ką tu vadini normalumu, bet ji man patinka,- atsainiai atsakė Alemas.- Be to, tavo nuomonė man nerūpi.

-O turėtų rūpėti,- sumurmėjau. Negalėjau patikėti, kad keturiolikmetis mano brolis susirado merginą, o man už trejų mėnesių sukaks aštuoniolika ir aš esu tikriausiai nepastebimiausia mergina pasaulyje. Net didžiausia mano mokyklos katastrofa buvo populiaresnė nei aš.

-Tai visai ne tavo reikalas. Juk neklausinėju tavęs apie tavo nematomus vaikinus,- pasišaipė Alemas.

-Labai juokinga,- nusivaipiau.

-Jei su tavimi koks vaikinas išbūtų daugiau nei penkiolika minučių, jis tikriausiai mirtų iš nuobodulio arba jam pakriktų nervai,- nesitvardė Alemas.

Perliejau Alemą lediniu žvilgsniu. Tas snarglys laiko mane nevykėle. Neištvėrusi mečiau į jį savo batą, kuris pirmiausia man pasitaikė po ranka.

Kaip tik tuo metu į kambarį įėjo mama. Ji kilstelėjusi antakius nužvelgė mudu.

-Jūs jau pasiruošę?- paklausė ji akivaizdžiai matydama, kad pasiruošimas dar tik įpusėjo. Tada pažvelgė į mane.- Kur tavo suknelė? Sakiau nesuglamžyti, jos negalima lyginti. Įsidėk dar tuos mėlynus batelius. Ir išsišukuok savo plaukus. Melyse, ar girdi?

Mama pasilenkė paimti bato, kurį numečiau Alemui ir padavė man.

-Bent kartą susiimk ir elkis kaip savo amžiaus,- tarstelėjo ji, kai paėmiau batą.

Mamai išėjus kambaryje įsivyravo tyla. Net Alemas neturėjo komentaro pasišaipymui. Mudvi su mama nesutarėme ir tai buvo faktas. Negimiau tokia dukra, kokios ji norėjo, todėl dabar turėjau kentėti jos priekaištus. Taigi ta suknelė, už kurią ji sumokėjo nežmoniškus pinigus, buvo skirta jai, o ne man. Privalėsiu ją vilkėti, nes juk turiu būti tobula dukra. Tik kažin, ar ir tada pasieksiu mamos tobulybės standartus.

Suradusi prakeiktą suknelę jau ketinau sugrūsti ją į kuprinę, tačiau giliai įkvėpiau numalšindama pyktį ir su pakaba įdėjau į rūbų maišą.

Tos vestuvės tikrai turėjo būti ypatingos. Dėdės žmonos šeima turtinga, jie turi dvarą, kuriame gyveno kelios kartos. Tačiau tik tiek ir težinojau. Suprantu, kad tėvams tas pakvietimas daug reiškė. Mes tikrai negyvenome prabangiai, buvome vidutiniokai, tačiau, atrodė, kad tik aš viena suvokiu, kaip mažai trūksta iki persistengimo visiems įtikti.