Apsaugoti laiką

20.

Nors ir buvau įspėta, negalėjau įsivaizduoti, kad tai ir bus Damijono išdavystė.

Lyg praradusi pusiausvyrą krestelėjau ant artimiausio medinio suolo paslėpdama veidą delnuose ir nuleisdama galvą. Niekas nebeturėjo prasmės. Nei vestuvės, nei mano egzistencija. Bet kurią akimirką galėjo viską dingti, ir aš arba atsibusiu gyvendama visiškai kitą gyvenimą, arba išvis manęs neliks.

Staiga išgirdau, kad kažkas artėja link manęs. Suklususi pakėliau galvą.

-Gabriela?

Mergina atsistojo priešais mane žvelgdama iš aukšto. Ji buvo su tais pačiais rūbais, tad galimai persikėlė iš to laiko, kai mes susitikome su ja. Tačiau nemaniau, kad ji gali nukeliauti tiek toli į ateitį.

-Viskas baigta. Man nepavyko apsaugoti raštų ir ateities,- prabilau vėl nunarindama galvą.

-Dar ne,- ištarė Gabriela.- Tu dar nepriėmei savo sprendimo.

Lėtai pakėliau galvą pažiūrėdama į merginą.

-Kokį sprendimą galiu priimti, kai Damijonas ir Vyneta jau persikėlė į praeitį? Ar todėl tu čia? Maniau, kad negali palikti rato.

-Turiu užtikrinti, kad sektum paskui Damijoną. Tai vienas pasirinkimas iš visų galimybių, kuris gali apsaugoti ateitį,- paaiškino ji.- Negaliu keliauti kartu, bet padėsiu tau persikelti. Aišku, jeigu priimsi šį sprendimą.

-Damijonas iš ateities sakė, kad niekas negali daryti įtakos mano sprendimui,- sumurmėjau pasukdama galvą.

-Negali, turi pasitikėti tik savimi. Bet jau buvo aišku, kad Damijonas pereis į Vynetos pusę, todėl visa atsakomybė dėl ateities tenka tau.

Pažvelgiau į Gabrielą pakeldama antakius. Ji žiūrėjo į mane tarsi norėtų išsiųsti į kovą. Jos atviras pareiškimas, kad negaliu susimauti, nei kiek nepalengvino mano apsisprendimui. Damijonas nenorėjo tokios ateities, kurioje mudu būtume artimi, taigi mane ėmė pyktis, jaučiausi įskaudinta ir pasidavusi. Norėjau leisti jam pačiam priimti tokį sprendimą, dėl kurio abu nejaustume pasekmių. Tačiau kita vertus, tai buvo mano ateitis, mano gyvenimas. Ir mano sprendimas, kokios ateities noriu. Net jei Damijonas daugiau niekada su manimi nebendraus.

-Vyneta jau žino apie laiko ratą ir tai, kad turi nužudyti save tam, jog jis tęstųsi,- pratariau dar svarstydama.- Kodėl ji tada nepersikelia ir tau nesutrukdo?

Gabriela primerkė akis.

-Kai Damijonas padės jai sunaikinti raštus, Vyneta lengviau pasieks, ko nori.

Sukandau dantis nerimastingai žvelgdama į Gabrielą. Tuomet atsistojau ištiesdama nugarą.

-Taigi man tiesiog reikia sekti paskui Damijoną? Ar tai padės sutrukdyti Vynetai pakeisti ateitį?

Mergina pakreipė lūpas ir uždėjo rankas man ant pečių. Ji buvo aukštesnė už mane visa galva.

-Tikėkimės,- ištarė ji ir man nespėjus pasiruošti mane trūktelėjo nematoma jėga.

Šį kartą man stipriai susuko pilvą. Atrodė tarsi persikelčiau pirmą kartą. Susvirduliavau nematydama, kur įsikibti, tačiau pavyko užgriebti laiptų turėklus. Po kelių akimirkų praėjo galvos sukimasis ir aš suvokiau, kad stovėjau ant laiptų, per plauką nuo nusiritimo nuo jų. Rodos, buvau lordo Žanvieno namuose, pusiaukelėje į antrą aukštą. Nežinau, ar Gabriela mane perkėlė, ar pati sugebėjau. Greičiausiai nespėjau normaliai įsivaizduoti vietos, kurioje norėjau atsidurti.

Tyla manęs visai neramino. Tikėjausi kažkokio šurmulio, net grumtynių garso, tačiau buvo visiškai ramu. Pradėjo lįsti baisios mintys, kad persikėliau per anksti arba per vėlai, todėl nesusitiksiu su Damijonu ir nesugebėsiu grįžti namo. Tačiau kaip tik tada išvydau, kaip prie pagrindinio išėjimo iš oro išdygsta Damijonas kartu su Vyneta.