Apsaugoti laiką

6.

Neapsakomas jausmas apėmė mano kūną. Tarsi kas mane būtų patraukę su didžiule jėga į viršų, o tada paleidę ant žemės.

Tačiau nusileidau ne ant žemės, o ant Damijono.

Sutikau vaikino akis. Jis žiūrėjo į mane. Jutau, kaip kilnojasi jo krūtinė. Tuomet staiga apsiverčiau pasitraukdama nuo jo.

-Vadinasi tai tu...- mąsliai ištarė vaikinas.- Neįtikėtina.

Dėl kažkokios priežasties jis nusijuokė.

Gulėjau sukaustyta keisto potyrio, kol palengva pradėjau susivokti, kad žiūriu ne į lubas, bet į giedrą dangų. Staigiai atsistojau ir apsidairiau aplinkui. Pajutau, kaip mano skrandis apsiverčia. Mes nebebuvome dvare. Stovėjau viduryje žaliuojančio miško ant apžėlusio tako. Aplinkui mus skraidė vabzdžiai, fone čiulbėjo paukščiai.

-Kur mes? Kaip čia patekome?- nustėrau.

Įkvėpk ir iškvėpk, pradėjau raminti save. Susiėmiau už širdies. Rodos, mane tuoj ištiks infarktas. O gal tiesiog apsivemsiu. Arba viskas vienu metu.

Damijonas žiūrėjo į mane lyg į beprotę. Neatrodė, jog jis būtų sukrėstas taip, kaip aš. Jo veide net nuostabos nesimatė.

-Tai tu nieko nesupranti?

Taip, aš suprantu, kad išprotėjau. Galiausiai man tikrai pradėjo vaidentis. Dabar tikriausiai mano šeima gaudo mane po dvaro kiemą, kol užtemusiame prote gyvenu savo iliuzijose. Kažkodėl su Damijonu.

-Mes netoli dvaro,- tarė vaikinas ir ramiai pasilenkė paimti amuleto, kurį kritimo metu buvau pametusi ant žemės.- Kažkuriais metais. Pažįstų šį miško kelią, turėtų būti koks aštuonioliktas amžius.

Žiūrėjau į Damijoną išplėtusi akis. Jis mane mausto. Gal tai jis beprotis, ne aš.

-Apie ką tu kalbi?- papurčiau galvą.- Koks dar aštuonioliktas amžius?

Damijonas ištiesė man amuletą.

-Čia raudonasis akmuo. O tu esi mano palydovė. Amuleto pagalba galime keliauti laiku. Paimk.

Šoktelėjau atgal lyg nuo ugnies ir atsirėmiau nugara į medį.

-Patrauk jį nuo manęs!

Vaikinas suspaudė lūpas ir nuleido ranką.

-Tave turėjo tam paruošti,- nusivylęs ištarė jis.- Kelionės laiku egzistuoja. Tam ir buvo sukurtas raudonasis akmuo. Mudviejų šeimos per amžius buvo susijusios. Tačiau atsirado nesklandumų, ilgą laiką amuleto sergėtojai, tai yra, tavo giminaičiai, slėpėsi, negalėjome jų surasti.

Nuleidau akis į amuletą. Jaučiau širdies plakimą savo smilkiniuose. Kaip tau toks paslapties atskleidimas, Melyse?

-Manėte, kad tai Meriditė, nes ji atrodė tam pasiruošusi?- paklausiau plonu balsu.- Pasiruošusi keliavimui laiku?

Nurijau seiles, kad su paskutiniais žodžiais neapsivemčiau. Skrandyje vis dar dėjosi keisti dalykai.

Damijonas linktelėjo.

-Tačiau, rodos, tavo giminaičiai nustojo ruošti palydovus.

Pažiūrėjau į jį. Kaip norėčiau, kad visa tai būtų tik sapnas. Tačiau dar kartą apsidairiau aplinkui. Tikriausiai turėsiu pripažinti faktą, kad persikėliau laike. Keliais šimtais metų atgal. Nuo tos minties man pasidarė silpna. Įsikibau į medį, kad nesusmukčiau.

-Bet kodėl aš?- sušnabždėjau jausdama, kaip sudrėksta akys. Rodos, staigus suvokimas, kad iš tiesų esu labai toli nuo savo artimųjų, pradėjo mane gąsdinti.