Apsaugoti laiką

11.

Suvokusi, kad praradau pusiausvyrą, sugriebiau už pirmos pasitaikiusios atramos - užuolaidų. Šios tikriausiai nebuvo tvirtai prikabintos, todėl nuplėšiau dalį. Visgi nuo parklupimo mane išgelbėjo Damijonas. Jis sulaikė mane už alkūnės.

Dabar turėjau progą apžvelgti vietą, į kurią persikėlėme. Tai tikrai buvo paveikslų galerija. O į mus žiūrėjo keletas damų ir ponų. Jie atrodė pasibaisėję, jog drumsčiame galerijos atmosferą ir niokojame turtą. Bet jie tiesiog matė, kaip du jaunuoliai nuplėšia užuolaidas, už kurių nežinia kodėl slėpėsi.

-Atsiprašau,- numykė Damijonas ir ištempė mane laukan.

Netrukus išėjome į gatvę. Priblokšta miesto šurmulio ir visiškai kitaip atrodančių žmonių kiek pristabdžiau. Damijonas ėjo tiesiai, stengiausi neatsilikti, bet tuo pačiu norėjau viską apžiūrėti ir išsaugoti tai savo atmintyje. Juk ne kasdien gali pamatyti, kaip viskas atrodė 1915-aisiais.

Visgi nepaisant to, kad su savo drabužiais puikiai įsiliejome į aplinką, negalėjau nepastebėti dirstelėjimų į mano suknelę. Sugavusi kelis žvilgsnius paspartinau žingsnius, kad pasivyčiau Damijoną.

-Tavo senelė tikrai manęs nemėgsta,- pasakiau nuleisdama akis. Visgi gėdos išvengti jau nepavyks.- Atrodau, kaip klounas.

Damijonas buvo susikaupęs, bet man prabilus jis pažvelgė į mane ir šyptelėjo kilstelėdamas antakius.

-Na jau. Atrodai kaip mielas, šiek tiek piktas moliūgėlis.

Dėbtelėjau į vaikiną. Kūną užliejo karštis.

-Norėčiau dabar prasmegti skradžiai...

-Mes jau čia,- tarė Damijonas sustodamas.

Pakėliau galvą. Buvome prie didžiulio pastato. Dvarui jis neprilygo, tačiau tikrai galėjai pasakyti, kad čia gyveno pasiturintis žmogus. Toks, kaip lordas Žanvienas.

-Ar nebūtų paprasčiau tiesiog nukeliauti pas Gabrielą?- paklausiau tramdydama jaudulį.

-Negalima sutikti savo giminaičių praeityje, kitu atveju gali įvykti tam tikros pasekmės,- atsakė Damijonas. Jis pradėjo lipti laiptais.

Nenoromis prisiverčiau pajudinti kojas. Vaikinas tuoj pabeldė į duris specialiu belstuku. Pajutau, kaip panižo nosį, bet negalėjau pakelti rankos pasikasyti. Todėl pradėjau raukytis ir pro burną pūsti sau į nosį. Rodos, plaukai slydo iš kuodo, kelios sruogos jau styrojo. Buvau tikra netvarka, negalėjau tokia pasirodyti prieš lordą Žanvieną.

Netrukus duris atidarė sena moteris. Ji buvo su gelsva prijuoste, tikriausiai namų tvarkytoja.

-Laba diena, aš esu Damijonas Leitvudas,- prisistatė vaikinas.- Turiu susitikimą su lordu Žanvienu.

-Užeikite.- Moteriškė pravėrė duris mus įleisdama.- Palaukite čia.

Sustojome koridoriuje priešais laiptus į viršų. Po kaire šiek tiek matėsi dalis svetainės.

-Tavo plaukai susivėlę,- nejučia pasakė Damijonas.

Pažiūrėjau į jį buku žvilgsniu.

-Koks skirtumas, dabar yra svarbesnių dalykų, dėl kurių turiu susikaupti,- išbėriau. Tiek jaudinausi, kad net įrėžiau nagus į delnus.

Staiga Damijonas pakėlė ranką ir patraukė kaspiną. Vos besilaikantis kuodas visai iširo, mano juodi plaukai nukrito ant nugaros. Tuomet vaikinas sutvarkė mano plaukus ir surišo laisvai į žemą uodegą.

-Prašau eiti su manimi,- ištarė pasirodžiusi namų tvarkytoja.

Paliečiau ranka surištus plaukus ir sustingau. Tikėjausi bet kokio mazgo, kurio be plaukų kirpimo neišpainiočiau, tačiau iš tiesų tai buvo visiškai normalus kaspinas tarsi drugelis laikantis mano plaukus.