Apsaugoti laiką

15.

Naktį pakilęs smarkus vėjas gerokai suniokojo sodą. Jau anksti ryte girdėjau Eucerinos komandas sodo darbininkams. Rytoj vestuvės, o darbų dar padaugėjo.

Nenuplėšiau pleistro nuo pėdos, tik apsimoviau kojines ir įgrūdau koją į sportbatį. Sukandau dantis pajutusi skausmą, bet jam praėjus pamankštinau pėdą ir įsitikinau, kad galiu normaliai vaikščioti.

Išėjau į lauką prisimerkusi nuo saulės. Galbūt reikėjo papusryčiauti, tačiau man suko pilvą. Neturėjau nė menkiausio supratimo, ką sumanė Damijonas. Jis taip netikėtai man pritarė, kad net negalėjau tuo patikėti.

Rodos, atsikėliau anksčiau nei įprastai, tačiau repeticija sode jau buvo prasidėjusi. Darbuotojai pastatė arką papuoštą baltomis gėlėmis. Prie jos tuoj sustojo jaunieji susikibę rankomis. Eucerina rodė jiems iki kurios vietos jie turi ateiti. Šone stovėjo ir Meriditė su Damijonu bei dar dvejomis poromis. Jiems irgi buvo liepta susirasti savo vietas, ne per arti jaunųjų, bet ir ne per toli suolų.

Meriditė išsitiesusi klausėsi nurodymų, o Damijonas su užslėptu šypsniu stebėjo, kaip jaunieji susipainioję vėl turi kartoti ėjimą iš naujo. Kažkodėl susidomėjusi repeticija prisėdau ant vieno iš tuščių suolų svečių gretose.

-Meridite!- kreipėsi į pusseserę Eucerina.- Surink visas damas bei nuotaiką suknelių pasimatavimui. O tu, Damijonai, dar pasimatuok švarką.

Nejučia Eucerinos žvilgsnis nuslydo į mane.

-Gerai, kad tu čia, Melyse. Parnešk žvakes iš didžiosios bibliotekos. Ant spintos yra balta dėžė. Nagi, judam.

Ji suplojo rankomis tarsi norėdama visus išvaikyti. Damijonas tingiai pasisuko. Kaip tik tada akimirkai mūsų žvilgsniai susidūrė, bet vaikiną tuoj stumtelėjo jo senelė.

Nenoriai pajudėjau link dvaro. Nežinau, ar tai buvo bausmė, ar karma, bet man jau užteko užduočių ir nurodymų. Paimk tą, parnešk tą, sunaikink raštus. Nesijaučiau atsakinga už svarbius dalykus. Greičiau manipuliuojama.

Įėjusi į biblioteką pradėjau dairytis spintos. Čia buvo daug lentynų, tad spintą pamačiau ne iškart.

Mano dėmesį trumpam patraukė tai, kad sudužęs langas buvo išimtas, o stiklo šukės sušluotos. Atrodė, kad jau seniai tai įvyko, liko tik gyjanti žaizda ant mano pėdos. Ir virpinantis jausmas, kai Damijonas nešė mane savo glėbyje.

Nusipurčiau susiraukdama lyg nuo citrinos. Gal ir neištrinsiu to iš atminties, bet privalau suprasti, kad tai jam nieko nereiškia. Jis tiesiog mandagus vaikinas ir tikrai jam nepatinku.

Priėjusi prie spintos užverčiau galvą. Viršuje matėsi didelė balta kartoninė dėžė. Apsidairiau ieškodama ant ko pasilipti, bet viskas atrodė arba nepakeliama, arba per daug prabangu, kad dėčiau savo kojas. Visgi vienintelė išeitis buvo pufas. Nenusimoviau sportbačių, kadangi per didelis darbas būtų vėl juos užsidėti ir užsirišti. Prisistūmiau pufą arčiau spintos ir pasilipau. Dar šiek tiek trūko, reikėjo pasistiebti, bet užgriebiau dėžę.

-Bu!

Tą akimirką mano širdis šoktelėjo per gerklę. Krūptelėjau taip stipriai, kad net trenkiausi į lentyną, o mano koja kryptelėjo per pufo kraštą. Smegenys pasiuntė signalą raumenims, kad susitaikytų su kritimu, tačiau netikėtai Damijonas sugriebė mane už alkūnės.

Išplėtusi akis spoksojau į jį. Tuomet pajutau, kaip mano kūnas užkaista iš pykčio.

-Idiotas,- šoviau jam apglėbusi dėžę. Bent jau žvakės nenukentėjo.

Vaikinas patenkintas šypsojosi. Jis paleido mano ranką ir paėmė dėžę. Drebėdama nulipau nuo pufo.

-Atsiprašau, nemaniau, kad taip sureaguosi,- prunkštelėjo jis.