Apsaugoti laiką

3.

Vis dar negalėjau išmesti Meriditės žodžių iš galvos. Paprastai mudvi tiesiog svaidėmės piktais žvilgsniais ar sarkastiškais sakiniais, bet šį kartą ji man pateikė staigmeną. Ilgainiui ekskursija po dvarą man ėmė pabosti, pradėjo skaudėti kojas ir pilvas jau grojo maršus.

Kad laikas greičiau praeitų, suskaičiavau dvidešimt šešis kambarius, taip pat dvi bibliotekas. Vien pagalvojus apie tai, kas būtų, jei juos turėčiau viena pati sutvarkyti, man pradeda trūkčioti akis.

-Gyvenu didmiestyje, bet visada norėjau gyventi kur nors nuošaliau, kur nėra automobilių ar nemandagių žmonių,- išgirdau lipšniai kalbančią Meriditę.

-Patikėk, po kokios savaitės norėtum sugrįžti į civilizaciją,- šyptelėdamas tarė Damijonas.- Čia greitai atsibosta.

Negalėjau į juodu žiūrėti. Mane ėmė pyktis dėl to, kad Meriditė mane taip pažemino, o dar jos tie paistalai, nuo kurių bet kurią akimirką pradėsiu žiaukčioti.

Pagaliau priėjome paskutinį aukštą. Gal tai džiaugsmas, kad ekskursija baigiasi, o gal tikrai tai buvo įdomiausia vieta, bet trečiasis aukštas man labiausiai patiko. Visos ilgo holo sienos buvo nukabinėtos senoviniais paveikslais, kuriuose nutapyti žmonės. Moterys pūstomis suknelėmis, išryškinančios jų liemenį, ir vyrai su smokingais ar medžiokliniais rūbais. Bet mane labiausiai patraukė tik vienas paveikslas. Jis skyrėsi iš kitų, nes jame pavaizduota moteris sėdėjo ant kėdės, o jos rudos akys šypsojosi taip pat, kaip ir jos lūpos. Moteris atrodė šiek tiek daugiau nei trisdešimties. Jos šviesiai rudi plaukai buvo susegti į kuodą, o viena garbanėlė tarsi maištaudama styrojo šone.

Nežinau, kiek ilgai žiūrėjau į portretą, kai staiga mano atmintis sukirbėjo. Kažkur šią moterį jau buvau mačiusi. Tik ne ją pačią, aišku, o lyg iš nuotraukos. Tuomet mano akys nukrypo į pakabutį. Ant jos kaklo kabėjo žirnio dydžio rubinas. Žiūrėjau į moterį pagauta hipnozės. Ji atrodė paslaptinga. Žūtbūt turėjau išsiaiškinti, iš kur ją prisiminiau. Netikėtai mano širdis suspurdėjo.

-Štai čia mano proprosenelė. Tai jos tėvai pastatė šį dvarą.

Atsipeikėjau, kai prabilo Damijonas. Jis pristatinėjo paveikslą. Visi sužiuro į jį. Meriditė priėjo arčiau ir atskleisdama savo pomėgį menui pradėjo vardyti spalvų gamą ir apšvietimą.

-Aš jau išalkau,- nejučia pertraukė ją Alemas.

Meriditė užsičiaupusi dėbtelėjo į jį ir jau norėjo tęsti, bet Damijonas pritardamas linktelėjo.

-Taip, žinoma. Mes suspėjome kaip tik iki pietų.

Alemas patenkintas pradėjo eiti pirmasis.

Leisdamasi žemyn stengiausi išmesti iš galvos tą proprosenelę, bet kažkas man nedavė ramybės. Kaip aš ją galėjau iš kažkur atpažinti? Juk pirmą kartą regiu šią šeimą, nieko nebuvau apie ją girdėjusi. Ir dar ta pavardė, Leitvudai. Dėdės žmonos pavardė buvo visai kita. Vienintelis normalus paaiškinimas buvo tas, kad pavardė pakankamai dažna, tad būsiu kur nors nugirdusi, o moteris iš paveikslo galbūt irgi tik atrodo panaši į mano matytą. Įmanoma, kad žmonės turi savo dvynių, kurie gyveno prieš šimtus metų. Taip greičiausiai ir bus. Aš dar neišprotėjau.

.

Sėdėjau prie ilgo stalo ir spoksojau į savo sriuboje plaukiojančius ištižusius pomidorus. Nemėgau virtų ar keptų pomidorų. Mane supykindavo vien į juos pažiūrėjus.

Iš pradžių valgiau tik skanią minkštą duoną su sviestu. Prie stalo taip pat sėdėjo mano šeima, Pilė ir Meriditė, Damijonas bei dvaro virėja, kuri pasakojo, kaip seniai čia dirba ir kaip gerai pažįsta nuotaką ir jos šeimą.