Apsaugoti laiką

17.

Tai buvo ne jis.

Damijonas artėjo link manęs. Tvarkingai viršun sušukuotais plaukais, juodomis kelnėmis, šviesiai rudu švarku ir baltais marškiniais su ruda peteliške.

-Kur tu valkiojiesi? Jau laikas,- irzliai subarė mane vaikinas, kai tik priėjo arčiau.

-Ten buvai ne tu...- suvapėjau nemirksėdama. Žiūrėjau į Damijoną lyg užhipnotizuota ir vis kartojau savo suvokimą.- Ten buvai ne tu... O dieve...

-Ką?- susiraukė vaikinas.

-Ten buvai ne tu,- aiškiau pratariau.- Tiksliau tu, bet tikriausiai iš ateities. Atrodei beveik taip pat...

Tik kad Damijonas iš ateities mane pabučiavo.

Vaikinas įdėmiai pažiūrėjo į mane, tada švelniai suėmė mane už žasto ir pasivedėjo į šalį.

-Negalėjau atkeliauti į šį laiką iš ateities. Juk laiko juostos neleistų nukrypti.

-Vyneta tai galėjo padaryti, vadinasi tai padarei ir tu,- atsakiau sunerimusi.- Tik turėjo būti labai rimta priežastis.

-Kaip tu jį sutikai?- paklausė Damijonas vis dar bandydamas suvirškinti situaciją.- Tai yra mane.

-Dvare, maniau, kad eini į didžiąją biblioteką.

-Ir kas tada? Ar kažką pasakiau?

Pažiūrėjau į vaikiną. Mano visi organai susitraukė. Juk tos pačios lūpos mane pabučiavo, tačiau tikrai to negalėjau pasakyti dabarties Damijonui.

-Rodos, jis norėjo, kad jį surasčiau,- išpyškinau stengdamasi prisiminti. Nieko keisto, kad buvau išsiblaškiusi, bučinys mane šokiravo.- Labirintas. Jis minėjo labirintą.

Damijonas žiūrėjo į mane norėdamas suprasti mano žodžius.

-Tikriausiai krūmų labirintas,- ištarė jis pakeldamas galvą.

Vaikinas kažką svarstė. Jo pasirodymas iš ateities reiškė, kad ateitis jau pasikeitė. Ar mes pavėlavome perduoti raštus Žanvienui? Arba kažkur jau padarėme klaidą...

-Privalau pasikalbėti su juo,- pasakiau tvirtai.- Kažkas pasikeitė. Juk nebūtum taip rizikavęs atsiskirti nuo savo laiko juostos.

Galiausiai Damijonas man pritardamas linktelėjo. Sukandau dantis ir pradėjau eiti kartu su juo prie labirinto. Mano žingsniai buvo sunkūs tarsi raumenų valdymas būtų ne mano valioje. Tačiau turėjau susitikti akis į akį su Damijonu, kurio iš tiesų nepažinojau. Na ir kas, kad jis iš ateities, gal tik pora metų vyresnis. Nežinia, kas nutiko per tą laiką.

-Negaliu eiti su tavimi, todėl būk atsargi,- perspėjo vaikinas, kai sustojome prie krūmų labirinto pradžios. Žinoma, pavojinga buvo sutikti savo giminaičius, tad nežinia, kas galėjo nutikti sutikus save iš kito laiko.

-Nepasitiki pačiu savimi?- kilstelėjau antakius. Jis manęs visai nenuramino.

-Ateitis galimai pasikeitė, tad ne,- atsakė jis žiūrėdamas į mane.- Lauksiu čia.

Giliai įkvėpiau žvelgdama tiesiai į tamsią ertmę ir žengiau vidun. Nepaisant viršuje esančių žibintų, labirinte vis tiek buvo tamsiau. Bijojau, kad jis bus per klaidus, o dar tas jaudulys temdė protą, tačiau man pavyko prieiti viduryje esančią salelę stebėtinai greitai.

Visgi čia nieko nebuvo. Tik suolas ir mažas fontanas be vandens. Sukinėjausi aplinkui įtempusi ausis. Negali būti, kad jis mane apgavo.

-Suradai mane.

Balsas už manęs privertė krūptelėti. Kai staigiai atsisukau, susidūriau su Damijonu iš ateities. Jis buvo prie pat manęs, tačiau jam nespėjus mane paliesti atšokau atgal ir nutaisiau aršų žvilgsnį.