Apsaugoti laiką

7.

Man reikėjo laiko viską apgalvoti, tad nenusirengusi atsiguliau į savo karališką lovą ir beveik nemirksėdama spoksojau į lubas. Panika jau buvo praėjusi, mano raumenys atsileido, bet protas vis dar bandė aprėpti tokį neįmanomą atradimą, kaip kelionės laiku.

Staiga kažkas prasklaidydamas mano susimąstymus pravėrė duris ir įėjo vidun.

-Melyse?

Atsisėdau žiūrėdama į mamą, kuri dairėsi po kambarį.

-Čia pas tave tamsoka ar man tik taip atrodo?

-Gali būti.

Nužvelgdama pakėliau akis. Mama apžiūrinėjo kambarį tarsi ieškodama prie ko prikibti.

-Tikiuosi suknelę pasikabinai spintoje.

Ji pasuko galvą į tamsaus medžio spintą. Suknelė jau buvo pakabinta ant durų. Mama dar priėjo patvarkyti, ar niekur nesusiglamžė. Negaliu patikėti, kad atsidūrusi praeityje išsigandau, jog galiu daugiau nebepamatyti savo šeimos, kai taip nenorėjau turėti ką nors su jais bendro.

-Tai visgi čia visai smagu, ar ne?- paklausė mama sugrįždama prie manęs.- Turi savo atskirą kambarį ir dar tokį neprastą.

Ji nusišypsojo ir atsisėdo šalia ant lovos.

-Aha, kambarys gražus,- linktelėjau pritraukdama kelius prie krūtinės. Nesuvokiau, kas vyksta. Man jau užtenka keistenybių. Kodėl mama nusprendė su manimi pasikalbėti ne vien apie tai, kad aš esu didelis nusivylimas?

-Melyse, tau viskas gerai? Atrodai... kažkokia perbalusi,- netikėtai sunerimo mama. Ji pridėjo savo delną man prie kaktos.- Na, aukštos temperatūros, rodos, neturi.

Gal ir neturiu, bet mane vis tiek išpylė karštis.

-Tiesiog jau noriu miego,- pasakiau.

-Tai gerai, naudokis prabanga ir išsimiegok,- šyptelėjo mama ir netrukus išėjo.

Neprisimenu, kada ji taip buvo susirūpinusi manimi ar apskritai kada taip šiltai bendravo. Mudvi buvome visiškai skirtingos, nors ir visi sakydavo, kad esu panašiausia į mamą. Juodi plaukai, pilkšvai mėlynos akys, apvalus smulkus veidas ir didelė nosis. Galbūt tai irgi buvo priežastis, kodėl ji taip siekė išpešti iš manęs tobulybę. Nes ji pati tokia niekada nebuvo.

Apie mamos praeitį žinojau nedaug. Senelis buvo jos tėvas. Jos motina mirė, kai jai buvo aštuoniolika. Ir dabar jau aišku, kad ji nepaveldėjo persikėlimo laiku geno. Bet kaip senelis tai žinojo? Kažin, ar jis pats galėjo keliauti laiku?

Kiek dar daug klausimų, o mano protas ir kūnas jau buvo pavargę. Nusprendžiau, kad reikia eiti miegoti, nes nežinia, kas rytoj manęs laukia. Tad persirengiau į savo pižamą ir įsiropščiau į lovą. Jau ruošiausi išjungti šviesą ir įsirangyti į minkštučius patalėlius, kai staiga išgirdau beldimą į duris. Nesulaukęs leidimo netrukus į kambarį įkišo galvą Alemas.

-Galima? Dar nemiegi?

-Kas čia dabar? Lankymų diena?- suraukiau kaktą. Alemas nesuprato mano pokšto ir tebelaukė prie durų.- Na, užeik.

Brolis gavęs leidimą šoko į lovą su visais drabužiais atsigulė šalia manęs.

-Ką tik buvo mama ir labai keistai kalbėjo. Tai ką tu dabar pasakysi?- paklausiau.

-Pas mane buvo tėtis. Atėjo apžiūrėti, kaip įsikūriau.

-Tai staiga susirūpino mumis,- šyptelėjau.- Niekada nieko neklausdavo, o dabar mama teiravosi, ar man čia patinka.

-Tikrai?- Brolis pasikišo rankas po galva.- Dažniausiai tavo nuomonė niekam nerūpi.

Dėbtelėjau į jį, nors Alemas šypsojosi ir tik norėjo mane paerzinti.