Apsaugoti laiką

2.

Pirmiausia Damijonas parodė Meriditės kambarį. Jis atidarė duris ir įnešė jos lagaminus. Mudu su Alemu žvilgtelėjom pro durų tarpelį į vidų. Kambarys buvo didelis, vos ne kaip mūsų virtuvė su valgomuoju. Norėjau pamatyti daugiau, tačiau Meriditė tikrai neketino manęs pasikviesti vidun.

-Eime, jūsų kambariai sekantys, už vonios kambario,- Damijonas mostelėjo ranka.

Palikę Meriditę ruoštis, kad galėtų toliau nenuilstamai vizginti uodegą priešais Euceriną, priėjome kitą kambarį, kuris buvo skirtas Alemui. Nustebau ir tuo pačiu apsidžiaugiau, kad nereikės dalintis vienu kambariu su broliu. Jau keturiolika metų kentėjau ganėtinai ankštoje palėpėje jo netvarką ir triukšmą.

Kai atėjo mano kambario eilė, suvokiau, kad likau viena su Damijonu. Vaikinas tylėdamas ėjo pirmas ir priėjęs atidarė duris įleisdamas mane vidun.

-Prašom.

Kukliai vyptelėjau padėkodama ir įėjau. Tikriausiai to ir reikėjo tikėtis, turint omenyje, kad dvaras atrodė lyg iš pasakos. Kambarys prilygo aukščiausios klasės apartamentams. Didžiulė lova su baldakimu, šalia gulėjo kailinis kilimas, galimai tikras, o sienos ir lubos išgraviruotos įvairiais raštais.

Staiga susizgribau, kad Damijonas dar tebestovi tarpdury.

-Jeigu ko reikės, kreipkis,- tarė jis.- Pirmą kartą šiame dvare ir man viskas atrodė klaidu.

-Aha, ačiū,- linktelėjau sumurmėdama. Tuomet jis pagaliau išėjo uždaręs duris.

Vos tik likau viena, pamečiau daiktus ant žemės ir šokau į lovą. Ji buvo aukšta ir neapsakomai patogi. Atsiguliau ant nugaros. Mano raumenys iškart atsipalaidavo. Net pasidarė keista, kad vis dėlto man čia patinka.

Po kiek laiko prisiverčiau išlipti iš karališkos lovos ir šiek tiek susitvarkyti daiktus. Tuo pačiu pražiūrėjau visas spinteles ir stalčius tarsi tikėdamasi ten rasti kokį lobį, bet atrodė, kad kambarys buvo tiesiog svečiams, įprastai nenaudojamas.

Galop pasikabinau suknelę ant spintos durų ir išsiėmiau dantų šepetėlį bei dantų pastą, kad vakare lengviau rasčiau. Tuomet kažkas pasibeldė į duris. Iš netikėtumo sustingau, bet nespėjau jų atidaryti, kai į vidų įpuolė Alemas.

-Na, ką, Melyse. Kaip tau šitie patogumai?

Brolis šoko į lovą taip pat, kaip ir aš pirmą kartą.

-Vis dar bandau apsiprasti,- atsakiau uždarydama duris. Norėjau privatumo, o dvaras man buvo per didelis, kad rasčiau savo komforto zoną.

Alemas patikrinęs mano lovą priėjo prie lango.

-Manau, kad čia nėra teliko,- pasakė jis pakreipęs lūpas.

-Taip, nenustebk vietoj unitazo išvydęs karališką duobę,- nusijuokiau.

-Dar dedu galvą, kad čia vaidenasi,- brolis išsišiepė.- Juk šitas dvaras velniškai senas. Įsivaizduoji, kiek čia mirė žmonių?

Kilstelėjau antakį ir pakreipiau galvą bandydama suprasti jo pokštą.

-Tau jau tikrai ištižo smegenys. Niekam tikęs juokelis. Net pirmoko lygio nevertas.

-Na, nenori netikėk,- gūžtelėjo pečiais. Alemas tikrai tikėjo tokiais dalykais. Vaikystėje jis sapnuodavo košmarus, bijodavo, kad kažkas yra po lovos. Nors, žinoma, netikėjau tuo, jis vis tiek priversdavo ir mane išsigąsti.- Einu į lauką. Nori pažiūrėti, kas gero kieme?

Linktelėjau. Viena nenorėjau slampinėti, tad bent jau dabar pasinaudosiu proga.

Dvaras iš tiesų buvo klaidus. Bet Alemas pakankamai gerai gaudėsi, o aš jau spėjau pamiršti, iš kur atėjome.

Kieme vaikštinėjo gana daug žmonių. Dauguma buvo darbuotojai, kurie puošė sodą vestuvinėmis dekoracijomis, bet pradėjo rinktis ir kiti svečiai, artimesnės giminės. Priežastis, kodėl ir mes buvome pakviesti beveik dvejomis savaitėmis anksčiau buvo ta, jog mano mama pasisiūlė padėti virtuvėje. Ji anksčiau dirbo virėja, tad turėjo pakankamai patirties. Žinoma, ji gaus užmokestį. Be to, šventės metu jai nereikės budėti virtuvėje, galės sukinėtis tarp svečių ir girti savo pagamintus patiekalus.

Mama visada siekė tobulumo, todėl ir iš manęs bandė padaryti normalią dukrą, kuria galėtų didžiuotis. Ji pati tai sakydavo. Bet ar visas tas nėrimasis iš kailio ir žeminimasis, kad tik pavyktų užimti geresnę vietą, buvo vertas?

Ne, daugiau apie tai negalvosiu. Dvaras pakankamai didelis, kad galėčiau išvengti mamos, tad būtent taip ir darysiu.

Nejučia pastebėjau Damijoną ir prie jo priskretusią Meriditę. Ji jau buvo persirengusi į gėlėtą suknelę ir apsiavusi raudonas basutes. Raudoni plaukai švietė iš tolo.

Neketinau prie jų eiti, bet Alemas patraukė būtent į tą pusę. Sekiau iš paskos puikiai žinodama, kad kitos išeities neturiu. Kaip tik tada pasirodė ir Eucerina.

-Damijonai, galbūt galėtum jauniesiems svečiams aprodyti dvarą?- paklausė moteris ir nusišypsojo maloniai pažiūrėdama į Meriditę.

Damijonas kilstelėjo antakius ir nužvelgė mus visus tarsi tikrindamas, ar mes labai entuziastingi dėl šios idėjos. Visgi nepaisant mūsų pritarimo jam tikriausiai patiko parodyti, kad jis čia yra šeimininkas.

-Taip, gera mintis. Galime pradėti nuo sodo.

-O, kaip puiku,- nudžiugo Meriditė nusišypsodama lyg iš reklamos. Nemeluosiu, kartais užsinorėdavau išplėšti tą šypseną iš jos veido.- Tai tu čia gyveni visą laiką?

Vaikinas sulėtino žingsnį ir šiek tiek pasisuko.

-Ne, į Leitvudų dvarą atvažiuoju tik vasarą.

-Leitvudų?- leptelėjau. Tik pastebėjusi į mane įsmeigtus žvilgsnius suvokiau, kad tai ištariau garsiai.

-Taip.- Damijonas keistai į pažiūrėjo į mane.- Mano proproposeneliai buvo tie Leitvudai, kurie ir pastatė šį dvarą. Ir mano tokia pati pavardė. Tau ji girdėta?

Nežinojau, ką atsakyti, todėl tik papurčiau galvą. Ačiū dievui, daugiau niekas nebekreipė į mane dėmesio.

Kol vaikščiojome po sodą, svarsčiau, iš kur ištraukiau tą pavardę. Net nežinau, kodėl apie ją pagalvojau. Atrodė, lyg būčiau labai seniai žiūrėjusi kokį filmą ir dabar man būtų pasakę jo pavadinimą.

-Štai čia labirintas.- Damijonas parodė į tobulai apkirptus žalius krūmus, kurie buvo susodinti tam tikra tvarka.

-Tiesiog nuostabu!- garsiai žavėjosi Meriditė. Ji lankė teatro būrelį, tad tas perdėtas susižavėjimas buvo tik jos puikus talentas.

-Visai nieko vietelė žaisti dažasvydį,- prasitarė Alemas.

-Ką?- pasibjaurėjo Meriditė.- Ar suvoki, kad čia ne žaidimų kambarys?

-Na ir,- mestelėjo mano brolis.- O man čia būtų šaunu pasišaudyti.

-Gerai sakai, niekada nepagalvojau,- pritarė šypsodamasis Damijonas.- Tik mano senelė mane nudėtų.

Jis parodė mums eiti toliau. Praėjome keletą iš krūmų iškarpytų skulptūrų, bet jos tikriausiai neturėjo istorijos, tad nebuvo reikalo prie jų sustoti. Galiausiai apėjome dvarą. Damijonas mus nuvedė prie laiptų iš galinio kiemo pusės. Nieko keisto, kad dvaras turi du įėjimus. Nenustebčiau, jei būtų ir požeminis.

Jau ruošiausi įsitverti į marmurinius turėklus, kai staiga Meriditė pačiupo man už rankos.

-Klausyk,- nutaisė ji rimtą balsą.- Gal nustok man dariusi gėdą?

Apstulbusi spoksojau į savo pusseserę.

-Ką?

-Jei nežinai, ką kalbi, gal išvis geriau patylėk.- Ji patraukė ranką tarsi prisilietusi prie šliužo.- Nepavyko įsiteikti, kad neva žinai jo pavardę. Dieve, tai taip kvaila. Tu esi niekas ir tik dėl savo talentingos mamos gavai progą čia atvykti, bet tai nereiškia, kad gali elgtis kaip nori. Susiimk ir nesimaišyk mano kelyje.

-Meridite, tu trenkta,- suraukiau kaktą. Ar ji ketino ištekėti už to Damijono? Jaučiausi išmušta iš vėžių dėl šio puolimo.

Pusseserė dar kelias sekundes gręžė mane savo rudomis akimis, tuomet prunkštelėjo ir nuėjo atsukusi man nugarą.