Apsaugoti laiką

19.

Ji nebuvo ta pati Gabriela. Moteris, kuri stovėjo priešais mus, buvo kur kas jaunesnė. Tikriausiai iš to laikmečio, kai per klaidą persikėlusi pirmą kartą susitikau su Gabriela Leitvud.

Mergina vilkėjo tamsiai žalias plačias kelnes, klostuotas tarsi sijonas, ir ilgą juodą švarką apjuostą diržu ties liemeniu. Gabrielos rudi plaukai buvo surišti į žemą kuodą, o šonuose išdrikusios kelios sruogos. Tačiau kažkas joje dar atrodė neįprasta. Rudose akyse nebuvo jokios šilumos, vien tik šalta tuštuma. Ši Gabriela neatklydo tiesiog iš kito laiko, kad atliktų užduotį. Atrodė, kad ji buvo keliavusi ir pamačiusi kur kas daugiau nei galėjome numatyti.

Mano akys nuslydo į negyvą šio laikmečio Gabrielą. Pajutau pulsuojančius smilkinius. Man pradėjo trūkti oro. Mergina pastebėjo mano reakciją. Ji pasislinko užstodama negyvėlę ir pažvelgė į amuletą ant mano kaklo.

-Taip turėjo nutikti,- ištarė ji atsitraukdama atgal.- Mano mirtis. Kad judu gimtumėte, aš turėjau mirti. Tačiau kažkas pasikeitė,- Gabriela pažiūrėjo į mus nežymiai suraukusi kaktą.- Jūs dar neatidavėte Žanvienui raštų.

-Kaip visa tai suprasti?- prabilo Damijonas žengdamas priekin. Jis nesijautė blogai. Galbūt giminystės ryšys nebeveikė, jei Gabriela realiu laiku buvo mirusi.- Vykdome gautus nurodymus be jokio paaiškinimo. Atsiranda Vyneta, kuri Melysei perduoda, kad nepasitikėtume Žanvienu ir sunaikintume raštus. Tuomet atvykstu aš iš ateities sakydamas, kad jau viskas pasikeitė ir turime nukeliauti į tavo mirties dieną. Kas iš tiesų vyksta? Kodėl palikai savo laiko liniją?

Gabriela giliai įkvėpė pažiūrėdama į mudu rimtu žvilgsniu.

-Mano tėvai keliaudami laiku rinko ne tik žinias, bet ir keitė ateitį. Visgi jie tai darė ne dėl kitų gerovės, o dėl savo šeimos. Jie turėjo būti paskutiniai Leitvudai, tačiau atradę tinkamus taškus praeityje, užtikrino, kad mūsų šeima gyvuotų dar ilgai. Kai man buvo perduotas genas, to nežinojau. Įvėliau į tai Henką ir Vynetą, manydama, kad mes saugome visų ateitį nuo kažkokios didžiosios katastrofos. Todėl ir pradėjau viską kaupti raštuose. Norėjau paslėpti įvykius, kurie gali pakeisti ateitį, tad tam reikėjo, kad laiko linija eitų ratu. Tačiau vis atsirasdavo netikėtų posūkių, dėl kurių susikūrė papildomos laiko juostos. Liepiau Henkui atsitraukti ir atidaviau jam amuletą, kad būtų perduotas paskutiniam geną turinčiam jo palikuoniui.- Gabriela žvilgtelėjo į mane. Ji tikriausiai mane pažinojo daug geriau nei aš ją. Jeigu ji jau seniai buvo išklydusi iš savo laiko juostos, vadinasi ne kartą mane matė.- Bet mano tėvų pakeista ateitis turėjo pasekmių. Tai paveikė Vynetą. Ji neteko savo šeimos per gaisrą. O kai sužinojo, kad mirs apimta skausmo ir sielvarto, persikėlė į ateitį, kad surastų judu. Vyneta siekia išardyti ratą, kurį jau palaikau labai ilgą laiką. Kiekvieną kartą nužudydama save, užtikrinu, kad gimtumėte ir įgautumėte kelionių laiku geną. Kadangi negaliu pakeisti praeities, kad raštus apsaugočiau kitu būdu, jų neišmėtydama laike, jūs turite juos surinkti ir paslėpti nuo Vynetos. Vienintelė vieta, kur ji negali prieiti, yra Žanvieno namai. Ji ten negali patekti viena. Nukrypus nuo savo laiko juostos, ne visur galima persikelti, tikriausiai kai kurie taškai per daug susiję su pradine laiko juosta, ankstesniu gyvenimu. Visgi Vyneta žino, kur išmėtyti raštai, ji padėjo man tada juos paslėpti. Todėl buvo svarbu, kad juos surinktumėte. Jeigu Vyneta juos sunaikins, tai sugrius visas ciklas ir ateitis turės begalybę laiko juostų. O jeigu bus daug mūsų gyvenimų, laikas jų neišlaikys. Greičiau mirsime, kol išvis nustosime egzistuoti. Damijonai ir Melyse, judviejų giminaičių nebeliks šiame pasaulyje.

Mane apėmė antra šalčio banga. Dabar ant grindų kraujo klane gulintis lavonas buvo mažiausias siaubas palyginus su tuo, ką išgirdau.

-Nejau tavo tėvai nesuvokė pasekmių? Kaip jie galėjo keisti ateitį taip savanaudiškai?