Apsaugoti laiką

14.

Pagaliau galėjau prigulti. Jau buvo po vidurnakčio, todėl jaučiau didžiulį pervargimą. Prie to labai prisidėjo kelionės laiku. Visas tas persikėlimas į kitą laiko erdvę išeikvodavo daug jėgų. Netgi susimąsčiau, ar nepradėsiu dėl to greičiau senti.

Įsirangiau, įsikniaubiau į minkštą paklodę ir atpalaidavau raumenis. Užrakinau visas mintis kažkur giliai galvoje ir kaip mat užmigau.

Netrukus buvau patraukta į sapnų karalystę. Sapnavau ežerą. Ėjau tiltu. Saulė tviskino į akis, vanduo spindėjo, tačiau, kai priėjau tilto galą, staiga apsiniaukė. Ežeras pradėjo raibuliuoti lyg kažkas veržtųsi į paviršių. Pažvelgiau žemyn, kaip tik tada išniro Meriditė. Ji rėkė ant manęs ir lyg ežero pabaisa buvo apkibusi dumbliais. Žengiau atatupsta, tačiau neįstengiau bėgti atgal. Tuomet netikėtai vaizdas pasikeitė. Dabar buvau erdviame kambaryje pilname tiksinčių, skambančių laikrodžių. Užsidengiau ausis nuo nepakeliamo garso ir pradėjau ieškoti išėjimo. Blaškiausi pirmyn ir atgal, tačiau kambarys vis plėtėsi, kur tik eidavau, o tiksėjimas, rodos, tik garsėjo. Visgi nejučia išgirdau, kaip atsiveria girgždančios durys. Ir tada atsibudau.

Niekada nevaikščiodavau per miegus, bet dabar suvokiau stovinti koridoriuje prie pat didžiosios bibliotekos durų.

Išplėtusi akis atsisukau atgal. Koridoriuje buvo tamsu, vos įmačiau sienas. Mane nukrėtė šiurpas. Buvau basomis kojomis ir vien tik su pižamomis. Apglėbiau savo nuogas rankas. Šaltis pradėjo kilti mano kojomis. Tikriausiai kelionės laiku mane veikė, net negalėjau ramiai miegoti be košmarų.

Jau ketinau sukaupusi drąsą grįžti atgal į savo kambarį, tačiau nejučia pastebėjau, kad bibliotekos durys buvo šiek tiek praviros. Galbūt sapnuodama nuėjau ten.

Pačiupau už durų rankenos ir pravėriau duris plačiau. Nežinau, kodėl taip padariau, bet tada išgirdau, kad bibliotekoje kažkas šnara ir ritmingai trankosi. Mano širdis apšalo iš siaubo. Staiga brolio gąsdinimas apie vaiduoklius pasidarė labai realus. Juk kelionės laiku egzistavo.

Norėjau pulti atgal ir bėgti iki savo kambario, tačiau pamačiau, kad tai tebuvo praviras langas. Lauke pakilęs vėjas jį atidarė. Išpūčiau susikaupusią baimę pro burną ir užėjau vidun į biblioteką. Negalėsiu ramiai miegoti, kol neuždarysiu besitrankančio lango.

Viduje buvo šalta, nuo vėjo pleveno užuolaidos. Pasistiebiau norėdama pasiekti lango rankeną, kuri buvo per aukštai mano ūgiui. Mano akys pagavo didžiulį mėnulį, kuris švietė taip ryškiai, kad net turėjau prisimerkti.

Tačiau nespėjau uždaryti lango, kai netikėtai kažkas suėmė man už burnos. Rankomis bandžiau nusiplėšti užpuoliko gniaužtus, bet jis buvo tvirtesnis.

-Noriu su tavimi pasikalbėti. Ar galėsi netriukšmauti?

Išgirdusi moterišką balsą suklusau. Mano raumenys sustingo, lėtai nuleidau rankas, parodydama, kad būsiu rami.

Kai tik ji mane paleido, atsisukau. Iš pradžių nemačiau veido, jį slėpė skara, tačiau netrukus moteris patraukė šydą.

Iškart ją atpažinau. Tai buvo Vyneta, Gabrielos pusseserė. Pastebėjusi mano nuostabą, ji pridėjo pirštą prie lūpų.

-Žinai kas aš, ar ne?- Vyneta pakreipė galvą.

Linktelėjau. Mano gerklėje kažkas užstrigo.

-O tu esi Henko proproanūkė,- tarė ji užtikrintai.- Šiuo metu tu vienintelė, kuria galiu pasitikėti. Mačiau tave ir Gabrielos palikuonį Kembridžo bibliotekoje. Taigi jūs jau pradėjote rinkti raštus. Kiek jų turite?

Mirktelėjau pasimetusi. Toks staigus užklupimas man nedavė laiko pasiruošti. Viduje jaučiau, kad galiu pasikliauti Vyneta, tačiau staiga praradau kalbos dovaną. Mano protas liepė man būti atsargiai.