Apsaugoti laiką

10.

Žolė glostė mano nuogos odos lopinėlius. Saulė švietė tiesiai į veidą, bet buvau užsimerkusi ir mėgavausi poilsiu. Tai nebuvo sapnas. Gulėjau dvaro sode ant pievelės, toliau nuo viso šurmulio, kuris buvo dar didesnis likus trejoms dienoms iki vestuvių.

Staiga ant manęs užkrito šešėlis. Atmerkiau akis susiraukusi.

-Važiuojam,- pasakė Damijonas žiūrėdamas į mane iš aukšto.

-Kur?- paklausiau neskubėdama keltis.

-Turime reikalų.

-Kokių reikalų?- nepasidaviau aiškintis.

-Reikalų su raštais. Jei dar pameni, mes juos turime surinkti.

Atsisėdau pasisukdama į jį.

-Tai vis tiek per mažai informacijos. Kodėl mes turime kažkur važiuoti?

-Melyse,- atsiduso Damijonas. Jis buvo su akiniais nuo saulės, bet galėjau įsivaizduoti, kaip pavarto akis.- Tiesiog daryk taip, kaip sakau. Pakeliui viską sužinosi.

Atsistojau pasivalydama kelnes ir marškinėlius. Damijonas jau buvo pasisukęs eiti, tad susiviepiau pamėgdžiodama jį. Paprastai nestokoju kantrybės, tačiau man užteko ir mamos nurodinėjimų.

Sugrįžusi į kiemą pamačiau paruoštą automobilį. Prie vairo sėdėjo Pilė, bet tai nebuvo jos mažytė mašina. Tuomet iš dvaro išėjo Eucerina ir Meriditė. Nejučia prisiminiau, kaip Meriditė minėjo kelionę į miestą dėl rožių ir staltiesių. Jau maniau, kad turėsiu prasmegti skradžiai, tačiau pastebėjau, kad Eucerina nešėsi lagaminą, tą patį, su stebuklinga spausdinimo mašinėle.

-Ar tu važiuoji su mumis?- kilstelėjusi antakį paklausė pusseserė. Ji net nesistengė paslėpti savo nuostabos.

-Melysė pasisiūlė papildomai pagalbai,- už mane atsakė Damijonas ir atidarė mašinos duris.

Sukandusi dantis laukiau, kol pirmoji įlips Meriditė. Tada Damijonas mostelėjo ranką įleisdamas mane. Nenorėjau sėdėti šalia pusseserės, bet vaikinas nepaisė mano surūgusio veido.

Penkiolikos minučių kelias buvo kankinančiai ilgas. Meriditė pliurpė iš širdies apie savo aukščiausius egzaminų rezultatus ir siekį studijuoti literatūrą. Eucerina ją nuoširdžiai palaikė, o aš meldžiausi, kad tik niekas manęs nieko neklaustų.

Kai tik sustojome prie gėlių parduotuvės, išlipau iš mašinos pravalyti galvą. Nežinojau, koks tolimesnis planas. Juk kartu su mumis buvo Pilė ir Meriditė, pašaliniai žmonės.

-Judvi eikite susiderėti dėl gėlių,- nurodė Eucerina,- o aš veduosi Damijoną ir Melysę į siuvyklą.

Taigi štai koks tas planas.

Siuvykla, pasirodo, buvo kitoje pusėje kelio, už kelių pastatų. Taip pat, mano didžiulei nuostabai, ji priklausė Leitvudams. Bent jau sprendžiant iš pavadinimo "Leitvud ateljė".

-Ar tai jūsų siuvykla?- pašnibždomis paklausiau Damijono, kai įėjome vidun. Durų skambutis cinktelėjo. Tuomet akimirką išsigandau, kad netyčia nukeliavau į praeitį. Tačiau parduotuvė turėjo senovinę atmosferą. Stiklinė vitrina, medinės lentynos su įvairiausių medžiagų ritiniais, aprengti manekenai be galvų ant metalinių stovų, plytinės sienos ir senų knygų kvapas.

-Mano prosenelė ją įkūrė,- atsakė Damijonas.

Kol sustojusi dariausi, Eucerina nuėjo pakalbėti su prie kasos stovinčia moterimi.

-Tai gal jau papasakosi, ką mes čia veikiame?- pažvelgiau į vaikiną reikalaudama paaiškinimų.

-Vyksime pas lordą Žanvieną.