Apsaugoti laiką

21.

Vyneta mane puolė smailiuoju durklu. Loštelėjau atgal instinktyviai iškeldama ranką. Pajutau aštrų skausmą ties dilbiu, o kai pažiūrėjau, išvydau rėžį nusidažantį raudonai. Pasitraukiau sukandusi dantis ir priglaudžiau ranką prie kūno. Mano krūtinė veržėsi lauk per krūtinę, o siaubas užgožė blaivų protą.

-Tu neišgyvensi, Melyse, nes pasirinkai ne tą pusę,- iškošė Vyneta artėdama link manęs.- Nuo pat pradžių galėjai sutikti su manimi. Dabar nebėra prasmės bandyti apsaugoti paskutinį raštą.

Buvau užspeista į kampą. Tankiai kvėpuodama žvilgtelėjau į Damijoną. Jis buvo apimtas abejonių, tad negalėjau šiuo metu juo pasikliauti. Visa atsakomybė krito ant manęs.

Negalėjau matyti Vynetos veido tamsoje, tačiau jutau jos neviltį ir skausmą. Ji bandė tai užslėpti pykčiu, bet moteris buvo pasiryžusi padaryti viską, kad tik susigrąžintų savo šeimą. Net ir nužudyti mane. Tuo ji skyrėsi nuo Gabrielos, kuri turėjo paaukoti savąją, kad išgelbėtų ateitį. Dabar tai suvokiau. Pasirinkau teisingą pusę.

Užgniaužiau besiveržiantį skausmą rankoje ir susigūžusi prabėgau pro Vynetą. Ji norėjo sučiupti mane, tačiau akies krašteliu spėjau pamatyti, kad ją sulaikė Damijonas. Negalėjau atsisukti pažiūrėti, bet, rodos, jiedu susigrūmė. Man buvo šansas pabėgti. Tik nežinia, ką turėjau daryti po to.

Negalėjau persikelti viena, kad kur nors paslėpčiau raštą, tad vienintelė vieta, apie kurią dabar galėjau pagalvoti, buvo labirintas. Giliai kvėpuodama bėgau tarp aukštų krūmų, kol galiausiai pasiekiau vidurį. Kažkodėl tikėjausi, kad išvysiu Damijoną iš ateities, kuris man tikrai būtų padėjęs. Tačiau buvau viena be jokio plano. Su didžiule atsakomybe ant savo gležnų pečių. Galbūt iš tiesų Damijonas buvo teisus ir tai reikėjo užbaigti paprasčiausiai sunaikinant raštus, o kartu su jais ir mūsų ateitį.

-Šitame labirinte praleidau beveik visą savo vaikystę. Žaisdavome čia, kai dar nežinojau, kad mano visas gyvenimas bus sugriautas.

Žinoma, kad Vyneta surado mane daug greičiau nei tikėjausi.

-Kur Damijonas?- paklausiau priešiškai žiūrėdama į ją.

-Jam viskas gerai,- trumpai atsakė moteris. Ji nuleido durklą prispausdama ranką prie šono.

-Kodėl negalime surasti kitą būdą?- beviltiškai paklausiau.

-Nes visada kažkas turi pasiaukoti,- papurtė galvą Vyneta.- Sunaikinti raštus yra geriausias būdas. Judu nieko neprarasite, turėsite naujus gyvenimus, o aš atgausiu savąjį.

-Bet juk to nežinai,- suraukiau kaktą.- Gabriela ne be reikalo bando apsaugoti laiką. Ateitis jau yra sugadinta. Jeigu viską būtų galima grąžinti atgal taip paprastai, tai būtų buvęs pats pirmas Gabrielos sprendimas. Kas jeigu išardant laiko ratą, ateitis bus dar labiau paveikta?

Vyneta atsiduso užversdama galvą.

-Nežinau, kas dedasi Gabrielos galvoje ir ką ji sau galvojo sugriaudama mano gyvenimą. Ji mane paliko visiškai vieną įstrigusią laike.

Nesuvokiau Vynetos skausmo, kiek jai teko prarasti. Bet pradėjau suprasti, kad ieškoti kito sprendimo buvo beprasmiška.

-Nesu žudikė, Melyse,- pasakė moteris.- Neketinu tavęs skriausti. Bet kito būdo nėra, kaip tik atiduoti man raštą.

Vyneta ištiesė ranką. Nuleidau akis į raštą, kurį taip buvau sugniaužusi, kad senas popierius susiraukšlėjo. Raštas buvo tuščias, bet nulėmė visų gyvenimus.

Žengiau žingsnį priekin ir jau buvau betiesianti ranką su raštu, kai pamačiau kažką išnyrant už Vynetos.

-Yra ir kitas būdas sugrąžinti tavo gyvenimą, Vyneta.