Apsaugoti laiką

4.

Ežeras nebuvo taip toli, kaip vaizdavausi. Palikusi dvaro teritoriją pasukau į kitą kelią, labiau į miško pusę. Netrukus jau galėjau matyti nedidelį ežerą.

Ant tilto krašto sėdėjo Meriditė su juodu maudymosi kostiumėliu, kurį tikriausiai visur su savimi nešiojosi, nes tikrai nenumanau, kaip ji žinojo, kad čia bus kur maudytis. Alemas kaip tik šoko nuo tilto krašto padarydamas bombą ir ištaškydamas vandenį į šonus, o Damijonas ramiai plūduriavo vandenyje ir kažką pasakojo Meriditei.

Lauke buvo tikrai karšta. Taip ir norėjosi šokti į ežerą su visais drabužiais ir mirkti visą pusdienį. Tačiau jaučiausi nepatogiai prieš Meriditę ir Damijoną. Be to, nemokėjau plaukti, tad prisidaryčiau sau dar daugiau gėdos.

-Meridite,- kreipiausi užlipusi ant tilto.- Tave ir Damijoną kviečia Eucerina.

-Eucerina?- perklausė pusseserė pasisukusi į mane. Ji ranka prisidengė akis nuo saulės.

-Aha.

Damijonas, nustojęs plaukioti, irgi pažiūrėjo į mane.

-Ko ji nori?

-Nežinau,- papurčiau galvą. Tai visai ne mano reikalas, tad iš aš kur turėčiau žinoti smulkmenas.- Sakė ateiti į mažąją biblioteką.

-Turbūt dėl repeticijos,- sumurmėjo nepatenkintas Damijonas. Rodos, senelė jam gadino atostogas. Iš dalies jį supratau. Eucerina siekė tobulybės, nebuvo galima atsipalaiduoti, o tos vestuvės reikalavo daug pasiruošimo. Tačiau iš kitos pusės, juk jo šeimai priklausė dvaras. Jie buvo turtingi. Tad nemanau, ar sudalyvauti vestuvėse jau buvo tokia didelė problema, kai visa vasara dar prieš akis.

Meriditė tuoj pašoko ir įsisiautė į rankšluostį. Damijonas irgi netrukus išlipo iš ežero.

-Melyse, pasiliksi?- paklausė priplaukęs arčiau Alemas.- Aš noriu dar paplaukioti, o mama neleistų man likti vienam.

Suspaudžiau lūpas ir linktelėjau galvą. Galiu juk šiek tiek pabūti. Ši vieta, apsupta medžių ir paukščių čiulbėjimo, buvo lyg ramybės oazė.

-Šok į vandenį, niurzga,- pašaipiai pasiūlė Damijonas ir nejučia aptaškė mane vandens purslais.

Susiviepiau valydamasi rankas į marškinėlius.

-Ačiū, ne,- atkirtau sau po nosimi.

Kaip tik tada Damijonas praėjo pro mane pasiimti rankšluosčio. Taip jau susiklostė aplinkybės, kad akies krašteliu nužvelgiau jį. Vaikinas prižiūrėjo savo kūną, tikriausiai sportavo ar užsiėmė kokiu sportu. Jis tikrai atrodė lyg apdovanotas dievų. Kažin, ar jam dar reikėjo dėl ko nors stengtis.

Visgi laiku susigriebiau ir susigėdusi paėjau į priekį bandydama nukreipti mintis kitur. Sustojusi prie pat krašto pažvelgiau žemyn į vandenį. Ežeras buvo skaidrus, matėsi vietomis akmenuotas dugnas. Vėl pradėjau galvoti apie moterį iš paveikslo ir amuletą. Meriditės ir Damijono balsai prislopo, net nebegirdėjau nardančio Alemo. Nejučia vandenyje kažką pamačiau. Primerkiau akis negalėdama patikėti. Tikrai ežero dugne mačiau kažkokį vaizdą. Mane apėmė toks pat pojūtis, kai per pietus paragavusi pomidorų sriubos man pasidarė bloga.

Staiga pradėjo suktis galva. Pajutusi silpnumą susvirduliavau ir pajutau, kad linkstu per tilto kraštą. Akimirką viskas susiliejo, tuomet netikėtai tarsi nutrenkta elektros atsibudau iš keisto transo. Susivokusi, kad jau tvirtai stoviu ant kojų, pasukau galvą ir tada pamačiau, jog mane Damijonas laikė sučiupęs už riešo.

-Kas tau?

Pati nesuvokdama, kas čia ką tik įvyko, lėtai pakėliau galvą ir pažvelgiau į jo tamsias akis, kurios tyrinėjo mane. Staigiai atsitraukiau nuo tilto krašto ir ištraukiau ranką.

-Gerai jautiesi?- paklausė dar kartą Damijonas.

-Jai viskas gerai, eime,- paragino Meriditė, kuri nekantriai laukė.

Tačiau vaikinas nenuleido nuo manęs akių.

-Taip, man viskas gerai,- apsimestinai tvirtai atsakiau, nors jaučiau kaip virpu.- Tikriausiai karštis veikia.

Damijonas primerkė akis, bet ne dėl saulės, kuri kaip tik šiuo metu buvo pasislėpusi už debesų, o tarsi norėdamas mane perprasti. Mane nukrėtė nemalonus šiurpulys. Jaučiausi nepatogiai atsidūrusi tokioje situacijoje.

Galop vaikinas nusisuko ir kartu su Meridite patraukė link dvaro. Likau stovėti ant tilto. Alemas pasiūlė bent kojas įkišti į vandenį, kad atsigaivinčiau.

Tačiau nenorėjau patikėti, kad tai buvo mano sveikatos problema. Tas dvaras mane veikė. Jis tikriausiai turėjo kažkokią aurą. Alemas buvo teisus, kad jame gyveno ir mirė daug žmonių. Nepritariu teorijai, kad dvare buvo vaiduoklių, tačiau galbūt jame tvyranti energija man kėlė stresą ir nerimą.

Arba kitu atveju aš visiškai išprotėjau.

###

Tikriausiai vis dėlto išprotėjau, kaip ir mano senelis.

Kitą dieną prabudusi ilgai nelipau iš lovos. Gal mane tiesiog paveikė nauja aplinka? Gal per daug fantastinių filmų prisižiūrėjau... Juk neturėjau su savimi nuotraukos, kurią man rodė senelis ir kurioje būtent buvo Damijono proprosenelė. Tik amuletą, kuris buvo lygiai toks pat, kaip ir ant tos moters kaklo.

Daug klausimų ir nei vieno atsakymo. Galiausiai išlipusi iš lovos ir pasiruošusi pradėjau klaidžioti po dvarą, nes nežinojau, ką daugiau veikti. Be to, mano šeima kažkur buvo prapuolusi, tad nesupratau, ar jau praleidau pusryčius.

Prakeiktas dvaras. Čia nei normalaus ryšio nėra, juk galėčiau paskambinti kam nors iš namiškių. Be to, neįmanoma pereiti dvaro nepasiklydus. Jau greičiau surasčiau adatą šieno kupetoje.

Ironiška, kad nenorėjau sutikti visą tą laiką savo šeimos, o dabar mano tėvai tiesiog kažkur pradingo.

Paskutinė vieta buvo sodas. Vyliausi, kad bent mama bus ten nuėjusi apžiūrėti darželyje augančių gėlių ar šiaip pasivaikščioti. Neketinau šūkauti, todėl tyliai kėblinau palei dvaro sienomis apaugusius vijolkius. Bent sekdama jais gal nepasiklysiu.

Staiga išgirdau balsus, sklindančius iš sodo pavėsinės. Atsargiai iškišau galvą pro vijoklius ir pastebėjau besikalbančius Euceriną ir Damijoną. Neplanavau jų paslapčia klausytis, tačiau netyčia nugirdusi kai ką įdomaus pasilikau lindėti už vijoklių.

-Man nepatinka Meriditė,- irzliai tarė Damijonas. Nuo šių jo žodžių net kilstelėjau antakius. Rodos, atsirado bent vienas žmogus, kuriam akivaizdžiai nepatinka mano pusseserė.

-Ji labai puiki mergina. Damijonai, nejau tavęs tėvai visai nebeauklėja?- subarė Eucerina.

-Ji pasikėlusi ir arogantiška. Ar nematei, senele, kaip ji elgiasi su kitais?

-Manau, kad elgiasi labai pagarbiai. Nebent kiti nenusipelno to.- Eucerina tikrai gynė Meriditę. O šis paskutinis sakinys, atrodo, buvo skirtas man.

-Vis tiek, nesu tikras, kad ji ta, kurios ieškome.

Eucerina išplėtė akis tarsi pasibaisėjusi anūko žodžiais.

-Ką tu kalbi?...- Moteris tvardydamasi ranka išsilygino savo rusvą švarkelį.- Damijonai, ta mergaitė yra būtent ji. Aš visiškai tuo įsitikinusi. Kokios jos manieros, kokia tobula laikysena. Ji domisi istorija ir yra talentinga. Ji tikrai tam pasirengusi.

Vaikinas atsiduso suprasdamas, jog nebeperkalbės Eucerinos, ir pasisuko eiti. Išsigandusi prisispaudžiau arčiau vijoklių, tačiau Damijonas nuėjo kita puse. Visgi nieko nelaukiau ir smarkiai plakančia širdimi nėriau atgal į dvarą. Pakeliui sutikau mamą ir tėtį. Jie mane pamatė, mama pamojo mane pakviesdama, todėl skubiai prisigretinau prie jų.

Tai, ką girdėjau, buvo nepaneigiama. Kam, po galais, jiems gali būti reikalinga mano pusseserė? Tikrai ne dėl to, kad ji pamergė. Galbūt tai tebuvo pretekstas, kad ji čionai atvyktų. Rodos, su mano galva viskas gerai. Čia iš tiesų dedasi keisti dalykai. Dvaras ir jo šeimininkai turi paslaptį ir ji susijusi su mano šeima.