Apsaugoti laiką

8.

Šį kartą nusileidau ant kojų, nors prireikė pasiremti į sieną, kol praėjo pykinimas ir galvos svaigimas. Jaučiausi lyg leisčiausi parašiutu ir mane būtų pagavęs vėjo sūkurys.

Vietoje, kurioje mes atsidūrėme, buvo gana tamsu. Visgi po kelių sekundžių mano akys apsiprato prie blausios šviesos ir pradėjau pažindintis su aplinka. Staiga mano širdis dunkstelėjo į krūtinę. Mes buvome kanalizacijos tunelyje.

-Nejudėk,- sušnibždėjo Damijonas. Jis sulaikė mane už peties.- Reikia įsitikinti, kad čia nėra pašalinių.

Pažvelgiau žemyn. Cementinės grindys buvo drėgnos, vietomis susikaupusios balos. Mano sportbačiai jau pasmerkti. Nekalbant apie tai, kaip čia dvokė atliekomis ir puvėsiais.

-Amuletas turėtų švytėti stipriau, kai būsime prie pat rašto,- paaiškino Damijonas ir laukė, kol išsitrauksiu amuletą.

Raudonasis akmuo kol kas nešvietė. Laikiau jį už grandinėlės. Netrukus pradėjome atsargiai eiti, vengdami balų. Iš pradžių žiūrėjau į žemę, bet paskui pakėliau akis. Antrą kartą keliavau į praeitį, bet nepaisant nemalonaus potyrio nesijaučiau kažkur persikėlusi laike. Kadangi jau turėjau tokį geną, norėjau bent pasinaudoti galimybe ir pamatyti daugiau, kaip darė Leitvudai. O dabar privalėjau ieškoti rašto prasmirdusiame tunelyje.

-O kaip jūs sužinote, kur yra raštai?- paklausiau, ko nespėjau prieš persikeldama.

-Pagal Gabrielos nurodymus,- atsakė Damijonas.- Nors neaišku, ar jie teisingi. Ji surašė miestus ir metus, kur buvo nukeliavusi, tad neaišku, ar čia tikrai rasime bent vieną raštą. Bet amuleto pagalba bus viskas paprasčiau ir greičiau.

Nuostabu, atsidusau. Nenorėjau inkšti, bet ši vieta buvo baisi ir šlykšti. Nemalonus šaltis slinko pažeme ir lietė mano kulkšnis, o kiekvieną kartą kažkur sukapsėjus vandeniui mane nukrėsdavo šiurpas.

-Klausyk, man ši mintis ilgai neduoda ramybės,- prabilau pasinaudodama proga, kol mes tyloje ieškome rašto.- Mano dėdė ir tavo teta, ar jie kartu dėl viso šito?

-Ką?- Damijonas pažiūrėjo į mane pasibaisėjęs.- Dievaži, aišku, kad ne. Juk jie susipažino gal prieš dešimt metų, dar tada nieko nežinojome apie raštus ir keliones laiku.

-Gerai, bet Meriditė buvo pakviesta būti pamerge, nes manėte, kad tai ji turi geną?- nepasidaviau.

-Taip, manėme. Bet taip pat mano šeima mėgsta dideles šventes ir daug svečių.- Vaikinas šyptelėjo žvilgtelėdamas į mane.- Melyse, mudviejų likimai susiję. Priežastys, dėl kurių mudu susitikome, jau buvo nulemtos.

Nusukau akis. Man nepatiko ši mintis. Raštų surinkimas nebuvo pasaulio gelbėjimas, bet Damijonas, Adela ir Eucerina tai išaukštino lyg misiją dėl gėrio. Mano galvoje pradėjo suktis mintys, neva visas mano gyvenimas netikras ir viskas vyko tik dėl to, kad dabar atsidurčiau kanalizacijoje ir ieškočiau prakeikto rašto.

Tačiau nenorėjau tikėti, kad gimiau tik tam, jog man būtų perduotas genas keliauti laiku.

-Tunelis greitai baigsis,- pranešė Damijonas matydamas akligatvį.- Tikriausiai čia nieko nepešime.

Man jau ir taip buvo aišku, kad bergždžiai švaistome laiką. Vaikinas dar bandė apžiūrėti kiekvieną kampą, bet aš jau buvau pasidavusi. Visgi nejučia mano koja užkliuvo už kažko minkšto.

-Žiurkė,- ištariau susiviepusi. Padarėlis jau buvo negyvas, gulėjo baloje. Nelemtas vidinis balsas paragino pajudinti ją koja, todėl taip ir padariau. Tačiau tada paaiškėjo, kad baisiai klydau.

Žiurkė šoktelėjo iš vandens tiesiai į mane. Nesitikėjusi būti užklupta cyptelėjau ir mečiausi atgal. Padarėlis kažkur pradingo nekreipdamas į mane dėmesio, tačiau mano širdis negalėjo nurimti iš išgąsčio.