Apsaugoti laiką

9.

Likus vos keturioms dienoms iki vestuvių pradėjo lyti. Dievas tikriausiai užsimanė papramogauti ir panervinti tokius žmones kaip Eucerina. Moteriškė aimanavo, kad šventė nebeįvyks, ir verkšleno, jog dekoracijos peršlaps ir nukris. Štai kodėl nereikia išprotėti dėl tobulumo.

Kadangi lyjant niekas nenorėjo nė iškišti nosies laukan, tai visi užmušinėjo laiką plepėdami ar apžiūrinėdami vestuvių patiekalus. Nesivėliau į suaugusiųjų reikalus, tad beveik visą laiką pratupėjau svetainėje ant sofos. Visa laimė, kad dvare visgi buvo normalus televizorius.

Mudu su Alemu žiūrėjome kažkokį kvailą, be jokios logikos filmą apie pasaulio pabaigą. Vietomis svarsčiau, kaip filmo herojai priima tokius sprendimus, bet didžiąją dalį tiesiog bukai spoksojau į ekraną.

-Ar neturite naudingesnio užsiėmimo?

Sukrutėjau lyg ruonis negalėdamas atsiversti. Tačiau jau ir taip žinojau, kad tai Meriditė kiša savo nosį, kur nereikia.

-O tavo užsiėmimas mums nurodinėti?- paklausiau. Pusseserė stovėjo už sofos įrėmusi rankas į klubus.

-Tai kad bjaurus oras, nėra ką veikti,- atsakė jai Alemas žiūrėdamas filmą.

Akies krašteliu mačiau, kad Meriditė vis dar nesitraukia.

-Melyse, nesuprantu, kaip gali norėti būti tokiu galvos skausmu, bet bent jau pasistengtum atrodyti atsakingesnė,- mestelėjo norėdama man įgelti ji.

Pakėliau antakius pažiūrėdama į brolį. Jis apsimetė, kad to neišgirdo. Negavusi palaikymo giliai iškvėpiau.

-Aš tau netrukdau, Meridite,- sukandusi dantis sumurmėjau.- Gali eiti ir toliau vadinti atsakingąją.

Suspaudžiau lūpas tuščiai spoksodama į ekraną. Pusseserė tikriausiai pavarčiusi akis nuėjo.

Susinervinusi nebegalėjau žiūrėti beprasmiško filmo, tačiau pirmą kartą gyvenime nenorėjau lindėti savo kambaryje. Visi buvo dvare, tačiau vis tiek tvyrojo ramuma tarsi žmonės būtų pasislėpę ir tyliai lauktų, kada lauke nušvis.

Susiradau mamą mažesnėje virtuvėje. Ji sėdėjo kartu su Pile. Nenuostabu, dvare buvo dvi virtuvės. Toje didesnėje virėjai gamins valgį vestuvėms, taigi ten pašaliniai negalėjo maišytis.

Mama ir Pilė gurkšnojo arbatą ir apie kažką labai įnirtingai kalbėjosi.

-Mama, yra dar karšto vandens?- paklausiau priėjusi prie jos.

Ji mostelėjo ranka į viryklės pusę.

-Ten.

Tyliai užsiplikiau žolelių arbatos ir atsisėdau šalia. Pilė pasakojo, kaip netikėtai gavo gerai apmokamą floristės darbą. Stebėjau mamą, nuoširdžiai besidžiaugiančią už Pilę. Neprisimenu, ar ji kada nors būtų apsidžiaugusi dėl manęs, dėl mano pasiekimų. Ne, dažniausiai, kai gaudavau gerą pažymį, ji sakydavo, kad dar yra kur pasistengti, arba, kad turiu nesustoti siekti aukštumų.

-Kaip tau sekasi, Melyse?- staiga paklausė Pilė.

Pakėliau antakius nesitikėjusi, kad į mane bus kreipiamasi. Moteris šiltai šypsojosi.

-Gerai,- atsakiau standartiškai.

-Laukia paskutiniai metai mokykloje, ar ne?

Linktelėjau. Mažai bendraudavau su Pile, bet vis tiek nesuprasdavau, kaip ji gali būti Meriditės mama. Ji sugebėjo viena užauginti dukrą ir darė viską, kad ši galėtų pasiekti tai, ko trokšta. O Meriditė troško tobulybės ir būti geriausia. Tikriausiai mudvi turėtume susikeisti mamomis.