16.

57 12 0
                                    

Net nespėjau įsidėti amuleto į kišenę, kai Damijonas patempė mane už rankos ir atsuko į save.

Priėjau liepto galą. Kelias sekundes nebyliai žiūrėjau vaikinui į akis, o tada prabilau.

-Tą naktį, kai mane užklupai šioje bibliotekoje, aš iš tiesų vaikščiojau per miegus. Tačiau taip pat sutikau ir Vynetą, Gabrielos pusseserę.

Damijono akys išsiplėtė. Jis paleido mano ranką, o tada suraukęs kaktą laukė, kad pratęsčiau.

Užtrukau, kol viską papasakojau. Vengiau vaikino žvilgsnio, kuris darėsi vis piktesnis.

-Nežiūrėk į mane taip,- pratariau po pauzės, kai baigiau pasakoti tai, ką išgirdau iš Vynetos.

-Kaip?- mestelėjo Damijonas nusukdamas akis.

-Lyg būčiau tave išdavusi. Žinau, ką manai. Neva per lengvai pasitikėjau Vyneta. Tačiau juk nusprendžiau visų pirma pasitarti su tavimi.

Vaikinas vėl pažiūrėjo į mane primerkdamas akis ir papurtė galvą.

-Taip, tik po to, kai patikrinome, jog pirmasis raštas yra tuščias,- atrėžė jis.- Dievaži, Melyse, ji nurodė tau sunaikinti raštus ir tu man to iškart nepasakei.

-Visų pirma, raštas nėra visiškai tuščias ir jis ne pirmasis, o paskutinis,- nepasidaviau.- Antra, nesakiau, kad pasitikiu Vyneta ir kad darysiu tai, ką ji liepia. Ji pati nežinojo, kad Žanvienas iš tiesų turi dvyliktąjį raštą, kuris dar nėra pabaigtas. Tačiau su jos pasakojimu ir tai, ką dabar žinome, galime patys nuspręsti savo veiksmus. Ir sužinoti, kodėl dvyliktas raštas buvo neužbaigtas.

Pykčio raukšlės Damijono veide kiek atsileido. Jis pasikrapštė galvą, perbraukė ranka per plaukus, tada atsisuko į mane.

-Negaliu patikėti, kad turiu ištaisyti tai, ką padarė mano giminė.

-Mes,- pataisiau.- Nes tavo giminė įvėlė ir manąją.

Vaikinas suspaudė lūpas pažiūrėdamas į mane.

-Taip, žinoma,- sumurmėjo jis.- Tai ką, tavo manymu, turėtume dabar daryti.

Nesitikėjusi iš Damijono tokio kreipimosi į mane, pasimečiau. Sudėjau rankas nervingai gniauždama jas viena į kitą.

-Nežinau. Kodėl visi ant manęs meta tokią atsakomybę?- numykiau. Vaikinas pakėlė antakius nusivildamas mano atsakymu. Garsiai iškvėpiau susiviepdama.- Gerai, tuomet atiduosime raštus Žanvienui.

-Gerai. Kodėl?- Damijonas įrėmė į mane reiklų žvilgsnį.

-Kad suprastume, ką toliau daryti,- atsakiau.- Jei Gabriela iš tiesų norėjo, kad taip pasielgtume, vadinasi bet koks nukrypimas gali pakeisti ateitį. Taigi mes turime atiduoti raštus Žanvienui, tačiau tai nereiškia, kad jie pateks į jo rankas. Iki to laiko kažkas gali įvykti. Galbūt net pavyks gauti užbaigtą dvyliktą raštą.

Pajutau, kaip užsidegimas užvaldė mano kūną. Nutilusi giliai kvėpavau ir laukiau Damijono reakcijos. Pirmą kartą buvau tikra dėl šio sprendimo.

Vaikinas pradėjo lėtai linksėti kažką mąstydamas. Beveik išsižiojau tikėdamasi jo pritarimo.

-Tuomet taip ir darysime,- pratarė jis.- Bet raštų nenaikinsime. Vis tiek nepasitikiu Vyneta. Žanvienu taip pat, jis melavo apie pirmąjį raštą, tačiau kažkas nutiko, kad Gabriela nusprendė jam patikėti raštus. Jei dvyliktasis raštas tuščias, reiškia ji tikrai kalbėjo su Žanvienu savo mirties dieną.

Suraukiau antakius. Damijonas niekada man neleis būti teisiai.

-Kodėl tada manęs klausei, ką turime daryti, jei pats priėmei sprendimą?- mestelėjau šaltai.

Apsaugoti laikąOnde histórias criam vida. Descubra agora