Apsaugoti laiką

5.

Vakaras buvo nuostabiai gražus. Šiltas oras kuteno mano sprandą, kažkur žolėse čirškė svirpliai. Sodas buvo apšviestas lauko lempomis, todėl tai priminė pasaką. Bet, deja, aš nebuvau princesė.

Turėjau įsitraukti į vestuvių pasiruošimą ir padėti kuo nors. Šį vakarą mano darbas buvo nušluostyti dulkes nuo baltų porcelianinių lėkščių. Gana nuobodus darbelis, bet ausinėse skambant gerai muzikai dar buvo galima iškęsti.

Mano brolis stovėjo prie kito ilgo lauko stalo ir šluostė puodelius. Visi buvo kažkuo užsiėmę, tik Meriditė su Damijonu velniai žino kur blaškėsi. Nemačiau jų jau visą vakarą. Visgi neturiu nė menkiausio suvokimo, kodėl taip kreipiau į tai dėmesį.

Galbūt dėl to, kad dvaro šeimininkai kažką rezga.

-Melyse, lėkštes reikia blizginti,o ne brūžinti,- papriekaištavo mama eidama pro šalį. Prikandau lūpą iš vidaus. Juk lėkštės yra lėkštės.

Mama norėjo, jog viskas būtų nepriekaištinga ir kad mes pasirodytume kaip ideali šeima. Turėjau tai suprasti. Bet jos perdėtas ir ganėtinai maniakiškas noras būti tobuliems buvo nepakenčiamas. Bandžiau prisiminti, ar mes su mama kada nors normaliai kalbėjomės be jos pamokymų ir priekaištavimų. Rodos, net, kai gimiau, ji jau užsirašinėjo mano minusus, kuriuos privalėjau pašalinti.

-Jeigu tokiu tempu šluostysi, nebaigsi iki ryto,- paerzino Alemas stebėdamas mane iš kitos stalo pusės.

-Tu geriau žiūrėk savo,- subambėjau.

-Man liko tik trys puodeliai, o tau trys krūvos lėkščių.- Brolis persimetė rankšluostį per petį.

-Ačiū, kad priminei.

Galėjau valyti tas lėkštes, kad ir visą naktį. Šis monotoniškas rankos sukinėjamas padėjo man atsikratyti savo vidinių apmąstymų ir ištuštino galvą.

Ilgainiui lėkščių krūvos pradėjo mažėti, kaip ir prie stalų besidarbuojančių žmonių. Išjungiau muziką, nes jau pradėjo atsibosti tos pačios dainos. Staiga mano ausis užkliudė koketiškas juokas. Šiek tiek pasukau galvą ir išvydau Meriditę, kuri buvo atsirėmusi į vieną iš tolimesnių stalų. Ji juokėsi, o Damijonas stovėjo šalia ir kažką, matyt, juokingo pasakojo.

Mane akmirksniu užplūdo mintys, kurių vengiau. Kažin ką Eucerina ir Damijonas turėjo omenyje, kad Meriditė tam pasirengusi. Na, tikrai, kad ne savo pamergės pareigai. Tai, apie ką jie kalbėjo, atrodė kur kas rimčiau. Bet svarbiausia, kad tikrai gerai girdėjau, kaip Damijonas sakė, jog jam nepatinka Meriditė. Visgi dabar iš jų artimo bendravimo taip neatrodė. Nebent Damijonas vienas iš tų vaikinų, kurie mėgsta žaisti ir apsimetinėti. Jis patrauklus ir charizmatiškas. Jam tikrai nereikėtų daug pastangų.

Pagavusi savo sapalionių šuolį nusisukau į paskutinę lėkščių krūvą. Amuletas, dabar dar ir keistas nugirstas pokalbis prisidėjo prie mano proto sumaišymo. Tikriausiai paveldėjau senelio genus, o jis tikrai buvo lakios vaizduotės.

Aišku, mano ausis vis tiek pasiekė Meriditės švelnus juokas. Po perkūnais, ji net turėjo talentą juoktis.

Anksčiau manydavau, kad dėl visko kalta mama. Kad dėl jos norų mudvi su Meridite visą gyvenimą konkuravome. Tačiau iš tiesų tai mano pusseserė buvo priežastis. Tai ji norėdavo konkuruoti. Dažniausiai ji būdavo ta gera pavyzdinga mergaitė, o aš bloga, susivėlusi kaliausė. Kai tai pagaliau suvokiau, tiesiog pradėjau ignoruoti Meriditę ir jos elgesį. Tačiau mama vis tiek sugebėdavo priminti, kiek man daug trūksta iki Meriditės.

-Melyse, vaikeli.

Kažkas sugrąžino mane į tikrovę. Atsipeikėjusi pakėliau galvą ir atsigręžiau. Meriditės ir Damijono jau nebebuvo, o šalia manęs stovėjo Adela.