Apsaugoti laiką

13.

Buvo likusios trys dienos iki vestuvių. Kol kas mums sekėsi surasti raštus, tačiau dabar visai nebūtų naudinga nepataikyti į reikiamą laiką ir vietą, kai liko tik du raštai. Galiausiai vestuvės įvyks, žmonės išsiskirstys, turėsiu išvykti ir aš. Dėl raštų iš tiesų nesijaudinau. Man atrodė, saugiau, kai Žanvienas nežino jų tikrosios buvimo vietos. Tačiau negalėjau susitaikyti su kaltinimu, kad mano šeimoje buvo išdavikas.

-Kembridžas, 1930-tieji,- pranešė Adela spausdindama datą. Netrukus ji man grąžino amuletą.- Rodos, nebūsite toli nuo namų.

Moteris nusišypsojo tarsi nujausdama manyje įsivyravusią įtampą. Žinoma, ji nesuprato, kaip stipriai norėjau surasti tiesą, kuri tikriausiai daugiam niekam nerūpėjo.

-Taip, tik tada, kai net jūs dar nebuvote gimusios,- pašaipiai pasakė Damijonas.

Adela tai praleido pro ausis ir pasitraukė. Tada vienoje rankoje suspaudžiau amuletą, o kitą sugriebė Damijonas. Tą pačią akimirką mano visi organai sukilo. Užsimerkiau ir suspaudžiau lūpas, kad nežinia kas pro jas neprasiveržtų. Tikrai nepasiilgsiu šitų persikėlimų. Baisu prisiminti, kaip blogai jausdavausi pirmais kartais, nors iš tiesų net nesu tikra, ar persikėlimai palengvėjo.

Kai Damijonas paleido mano ranką, atsimerkiau ir normaliai apsidairiau.

Mes atsidūrėme didžiuliame pastate su aukštu skliautu lubose. Erdvią salę užpildė lentynos su knygomis ir viena eile prie langų išdėstyti stalai su vienodomis geltonomis lempomis, kurios ir buvo vienintelis šviesos šaltinis. Šiuo metu lauke vyravo naktis, per didelius langus matėsi vien tik tamsa, todėl tikriausiai biblioteka buvo uždaryta. Vieninteliai lankytojai buvome tik mes.

-Čia Kembridžo universiteto biblioteka,- išsakiau garsiai savo mintis. Tiesa pasakius, buvau priblokšta. Biblioteka atrodė paskutinė vieta, kur ieškotume raštų. Tačiau Gabrielai sumanumo netrūko.

-Iš kur žinai?- paklausė Damijonas.

Atsisukau į vaikiną tarsi nustebusi jo klausimo.

-Man tik metai liko mokykloje, domėjausi, kur studijuoti,- atsakiau nusisukdama.

-Gerai, nereikia susireikšminti, aš tik tikrinau tave,- pašaipiai pasakė vaikinas.- Kas gali nežinoti šios bibliotekos.

Užsigavusi mestelėjau piktą žvilgsnį į jį, bet neketinau leistis būti pažeidžiamai jo pašaipos. Tarsi tai būtų mano gyvenimo pašaukimas, iškėliau raudonąjį akmenį ir pradėjau vaikščioti tarp lentynų. Biblioteka tai ne sandėliukas, kur užteko pasisukioti ir jau buvo aišku, kur raštas. Rodos, mums čia teks nemažai pavaikščioti.

Susikaupusi ir įsitempusi nužiūrinėjau lentynas laukdama, kada amuletas įsižiebs. Damijonas ėjo man iš paskos irgi dairydamasis. Abu tylėjome, girdėjosi tik mūsų žingsniai. Žinoma, taip buvo tik geriau, papildomas garsas tik trukdytų, be to, mes buvome įsibrovėliai. Ne tik kad ne savo laike, bet ir prestižinėje bene didžiausioje bibliotekoje, kuri mūsų laikais tikriausiai labiau saugoma nei dabar.

Nejučia Damijonas pradėjo švilpauti. Sutrikau, tačiau jis greitai liovėsi, tad ėjau toliau neatsisukdama. Visgi vaikinas užsikabino už kažkokios melodijos ir tęsė švilpavimą. Nors jis talentingai sugebėjo švilpti, neiškentusi sustojau ir atsisukau.

-Ar gali liautis?- sušnypščiau.

Damijonas sustojo atsilošdamas.

-Kas? Juk čia nieko nėra,- garsiai pasakė jis. Jo balsas, rodos, nuaidėjo iki pat didžiulio bibliotekos skliauto.

Suraukiau kaktą išreikšdama susierzinimą.

-Nenoriu būti sugauta dėl tavo aplaidumo,- atrėžiau ir nusisukau toliau eidama.