Gyvybės Kulka

VI - Vokiečių Kekšės Dukra

Ieva negalėjo patikėti. Ar tai tikrai vyksta? Ar būtent taip jie ir pasakė?

Paleidžia tremtinius...

Jurgis!

Amo netekusi Nijolė, nulipo nuo kėdės. Metė šalin virvę ir, kartodama Mato vardą, šoko apkabinti tėvų. Ką tik kūkčiojusi iš gedulo, noro pasitraukti iš gyvenimo, nebesutvardė džiaugsmo ašarų. Ištiesusi ranką, siekė prisitraukti ir Ievą.

— Palaukit, — nesileisdama į linksmybes, neskubėjo prisijungti į ratą. — Kas taip pasakė?

— Va, dabar vadovybė iš Vilniaus perskaitė oficialų pranešimą! — pamiršęs nuniokotus namus Stasius jau ir pats, rodos, ruošėsi dar labiau viską sujaukti, tik šį syk iš perdėtos laimės.

Ieva dar neatsitokėjo. Nuskubėjo prie virtuvėje skambančio radijo. Pasigarsino, kiek galima labiau, jog krikštatėvių ir Nijolės palaimos šūksniai nenustelbtų pranešėjo balso.

— Kartoju, iš Maskvos atvyko Lietuvos pasiuntinybės sekretorius ir perdavė oficialų Stalino raštą su įsakymu paleisti areštuotus kalinius, parvežti į gimtuosius namus. Tie, kas buvo suiimti, nugabenti nežinoma kryptimi — paleidžiami, kas laikomi kalėjimuose ir apklausiami — paleidžiami, kas vis dar nežinote ar jūsų artimieji gyvi — laukite žinių, vėluojančių laiškų, greitu metu sužinote jų likimus.

Tai stebuklas. Ieva klausėsi šios naujienos kaip ilgai laukto Dievo pasigailėjimo žiūpsnio. Širdis nesiliovė kunkuliuoti dėl kylančio troškimo tuoj pat bėgti į stotį laukti Jurgio, bet veidas nesugebėjo išspausti nors menko šypsnio. Kartais iki galo patikėti stebuklais reikėjo daugiau laiko.

Atsisuko į dar labiau iš vėžių išmuštą, tačiau nei kiek pranešimu neabejojančia Nijolę. Gražuolė lėtu judesiu užsimovė žiedą ir pažvelgusi į Ievą, prisliūkino prie pat jos ir laiminga sukuždėjo:

— Lieku tau skolinga gyvybę.

Sulig šiais netikėtais žodžiais, kieme sujudo iš pasiutimo lojantys šunys. Krikštatėviai sulindo prie langų. Išjungusi radiją, Ieva sukluso. Šalia grubių, iš vyriškų burnų plaukiančių keiksmažodžių, girdėjosi ir isteriškas moteriškas prašymas paleist.

— Buzai grįžta! Vėl ginkluoti! — atsisukęs sušuko Stasius. — Mergaitės, lėkit į rūsį!

— Ne, dabar jau tikrai nesislėpsiu! — priešinosi Nijolė, pastatydama į vietą suolą ir ant jo, užsispyrusiai sunėrusi rankas, atsisėsdama.

Kad ir kaip Ievai drebėjo kinkos, nesitraukė ir ji. Prisėdusi prie pusseserės, prisiglaudė prie šono. Juto ir pavydėjo kokią ji drąsi. Tai dėl Mato, pagalvojo. Turėdama vilties, kad jis gyvas ir netrukus sugrįš, stotų iš prieš patį velnią. Guodė save, jog nuo šiol nebebus ko bijoti. Grįš tremtiniai, užims stribų užvaldytus tuščius jų namus, tad ir tiems nebebus ko gąsdinti kaimų. Tad vienas kitas susidūrimas su Buzais, tai jau pabaiga.

— O! — skėstelio rankomis, kartu su klaikiu dvoku įvirtęs į vidų pirmasis brolis. Koks kurio vardas, Ieva niekada neatsiminė, ir jei nuoširdžiai, šlykštų būtų net žinoti. Girtai žibančias akis įsmeigė į už savo nugaros žmoną slepiantį Stasių. Apsiseilėjęs ar aptiškęs nuo į gerklę nepatekusios degtinės, šypsnis prigeso, kada, besidairydamas po namus, paklausė: — O kas čia viską išvartė?

— Tu! — nė nemirktelėjusi paniekinamai tėškė Nijolė. Ieva perbalo. Kad tik su tokia drąsa pusseserė neprisidarytų bėdos. Girtas stribas, dar blogiau — ir prieš karą ilgametis nusikaltėlis, tai ne juokas.

— O! — vėl išleido tą nuostabos garsą. Ištiesęs butelį priėjo prie pykčiu į jį žaižaruojančios Nijolės. Stasius, it koks taikdarys, mėgino Buzui sutrukdyti pakibinti dukrą bei, įsikabinęs į parankę, stūmė atgal, kai tuo tarpu žmona, žegnodamasi, stypsojosi prisispaudusi kamputyje.