Gyvybės Kulka

XVI - Tai Sovietų Armija

Stebėjo kaip pasilenkęs prie kruvino virtuvinio stalo, ant kurio dar neseniai Jurgis dorojo Ievos motinos kūną, Matas siurbčiojo atšalusią daržovių sriubą. Po ilgų maldavimų, jis sutiko valandai pasilikti namuose, bet liepė sušelpti maisto, taip pat pavalgyti ir jai, gąsdindamas, kad tai galėjo būti paskutinė soti vakarienė. Tačiau Ieva neprisivertė. Nepajudino net piršto, kurio nagu jau geras dešimt minučių braukė per įraudusią kaklo odą, o tuo labiau nedrįso pakelti lėkštėje skęstančio šaukšto, bijodama, kad pajutusi minkštų morkų ir žirnių skonį, skrandis sustreikuos ir atpils, lyg už jį atsakytų sąžinė. Tiesiog negalėjo nekreipti dėmesio į tai, jog tėvas sriubą virė tam, kad po džiugių šiandienos sugrįžtuvių, galėtų sočiai papietauti kartu su pasitaisiusia žmona, Ieva, Nijole ir jos tėvais, o ne tam, jog ją valgytų paskutiniai du gyvi likę žmonės.

Na, ar bent jau du iš kruopelytės besislepiančiųjų.

Pavalgęs Matas pastūmė lėkštę arčiau stalo vidurio. Atsilošęs kėdėje liūdnai atsikvėpė ir pažvelgė į Ievą. Susidūrusi su jo nemaloniai atšiauriomis, baisius išgyvenimus sugėrusiomis akimis, aplink kurias juodavo nuovargio ratilai, tuoj pat nuleido apdujusį žvilgsnį į stalo koją, kur dar telkšojo tamsi kraujo balutė.

Nesuvokė, kodėl atsistojusi griebė nuo spintelės pirmą pasitaikiusį skudurą ir, kartu su Mato kepure, nusviedusi abidvi lėkštes, pradėjo nuo stalviršio gramdyti pridžiuvusias kraujo ir glitaus purvo dėmes. Stipriai sukandusi dantis abejomis rankomis braukė baltą skepetą, kol ne tik ji nusidažė raudona spalva, bet ir kol paskaudo žasto raumenis. Rodėsi, kad Matas nesiteikė jos sustabdyti. Apskritai nesujudėjo. Net išstyręs plaukas nuo galvos nesusiūbavo. Sėdėjo įsmeigęs vis dažniau besimarkstančias akis į tą patį tašką, tarsi leistų Ievai išlieti susikaupusias emocijas, kai pats tuo tarpu bandytų apsimesti, kad nieko nemato.

Sustojusi dar ilgai neatgniaužė pirštų. Mėgino įsivaizduoti kokį skausmą prieš mirtį turėjo iškęsti būtent šioje vietoje stovinti mama, kokie paskutiniai žodžiai sukosi jos galvoje, prieš nukrentant ant stalo, kokį alkį juto Jurgis, kuomet jo dantys atsikando pirmojo kąsnio, kaip turėjo nuskambėti Nijolės prašymas išgelbėti Ievą ir kaip plyšo Mato širdis.

Ar dabar taip ir bėgs dienos? Susidės iš neatsakytų klausimų, neištrinamų atsiminimų, baimės dėl galbūt neateinančio rytojaus? O taip ilgai manė, kad nebuvo didesnio skausmo nei ištremtųjų netektis. Tačiau kai jie grįžo, tas skausmas tik padidėjo.

— Turi su tuo susitaikyti, — Matas ištarė lėtai, žvelgdamas į Ievos virpančius pečius. — Ar bent pamėginti, nes kokia silpnumo akimirka gali tik pakenkti.

Atsitraukusi nuo skepetos, drėbtelėjo ant kėdės priešais jį.

— Pakenkti kam? — sunkiai nugurkė seiles.

— Kovai su šiais nežinomais parazitais.

— Kovai? — sušnabždėjusi pasibaisėjo. — Tu nori, kad aš prieš juos stočiau kovon? Prieš mūsų draugus, giminaičius, klasiokus? — vien nuo tokios minties tirpo pėdos. —Juk tai jie. Matau iš tavo akių – tu juos pažinai.

—Tai nebe jie — sušvokštė. — Neapsigauk.

— Kaip mes dviese galime stoti prieš jų nesuskaičiuojamą armiją? — toliau tęsė savo. — Ar negeriau būtų pabėgti kur nors toli? Tik turėtume susirasti kitus giminaičius, dėdė Stasius kažkur dar gali slėptis...

—Juos, tikriausiai, atvežė ir į kitas šalies stotis. Jie jau gali būti visur, negi nesupranti? Kaip mes saugiai visus surasime? — paklausęs pažvelgęs į ją nepatenkintu žvilgsniu. — Ar nori su visais amžinai lindėti bunkeryje? Žinok, ne tam išėjau į miškus...