Įskilusiame sieniniame veidrodyje, Ieva matė ne save, o kažkokį papilkėjusį, akių vokais paburkusį, lyg daugelį parų nemiegojusį, padarą. Išbandė beveik viską - atėmė jau amžinybę nenaudojamas motinos plaukų garbanojimo priemones, raudonus lūpų dažus, paskutinius skaistalų likučius. Nukramtytais nagais žnaibė skruostus, tačiau net ir to neužteko, kad išdrįstų daugiau nei metų nesimatymų pasirodyti Jurgiui. Tik prisiminus šį vardą, užklupdavo dviprasmiški jausmai. Atsikvėpusi Ieva prisėdo ant raudonomis gėlėmis išmarginto lovos užtiesalo. Puikiausiai suvokė, kaip beviltiškai save kankino šį ilgą laiką skirdama jo ilgėjimuisi, kada nebuvo tikra, ar per šiuos metus, jis nors kartą prisiminė Ievos vardą. Tačiau kodėl taip nesinorėjo Jurgio paleisti?.. Tarsi atsisveikindama su juo, atitrūks nuo vienintelio žmogaus, kuriam juto tokius šiltus, netgi gąsdinančius, jausmus. Pirmoji meilė, toptelėjo į galvą. Pirmoji ir nesėkminga, kuriai nebuvo verta pražysti.
Dar kartą atsistojusi prieš savo atspindį, susiraukė. Velniop. Nykščio pagalvėle pabandė nusivalyti lūpų dažus. Nebenorėjo daugiau savęs matyti. Štai ką padarė metai gedulo. O juk buvo dailesnė. Dažniau šypsojosi, juokdavosi. O kaip gi nesišypsosi, kai nuotaikai pakelti užtekdavo vien paprasto vaikino akies mirktelėjimo ir tų, gilesnių už patį Paežerį, duobučių skruostuose.
Jie grįžta. Jau pakeliui apkabinti seniai nematytų draugų. Ieva iki dabar negalėjo tuo patikėti. Tiek laiko gyveno su nesibaigiančiu liūdesiu ir nemanė, kad vieną dieną viskas galėjo žaibiškai pasikeisti. Nespėjo tam savęs paruošti. Viskas kažkaip per greitai. Ištuštėję mokyklos suolai vėl prisipildys buvusiais šeimininkais, į klasę žengs mylimi, sugrąžinti mokytojai, Nijolė su Matu iškels didžiules vestuves. Nežinojo kaip susitvarkyti su tokia teigiama emocijų banga, kurią sekė kita - baimė to, kad galėjo įvykti vėliau. Suvokė, jog pirmosios sugrįžimo akimirkos bus kupinos laimės ašarų, žmonės ims vienas kitą myluoti bei negyvai užbučiuoti. Įsivaizdavo puolanti Jurgiui į glėbį, juk jei net ir niekada neprisipažino apie savo meilę, klasės draugo apkabinti niekas neuždraus! Pasakys kaip jo karštai ilgėjosi ir džiaugiasi jo netikėtu sugrįžimu.
O vėliau? Kas bus vėliau? Ar jiedu dar susitiks? Ar Jurgis norės su ja kalbėtis? Ar jis bus toks pat? Vargu... Juk tai tremtis, prilygstanti kelionei į mirtį. Ieva neramino mintis, kad Jurgis galėjo neatpažįstamai pasikeisti. Kad svetimas dangus pradangino jo užkrečiamą ūpą, aiktelėti verčiantį žavesį, išgarino tas nuostabiąsias duobutes, kuriomis mokyklos šokių vakarą ją apdovanojo bent tuziną kartų.
Tai buvo pats geriausias Ievos vakaras gyvenime, apie kurį rašydavo beveik kiekviename laiške. Nors prisiminimai buvo patys šilčiausi, tačiau niekuomet negalėjo pagalvoti, kad jie paliks tik ašaras. Iš tų dienų teliko tik šnipštas ir...
Ne, juk gedulas baigėsi! Tremtiniai grįžta! Ir kodėl Ieva vis negalėjo tuo patikėti? Kodėl taip sunku į širdį įsileisti šią laimę?
Buvo beeinanti miegoti, kai į langą kažkas atsitrenkė. Po to dar kartą ir kitą. Iš pradžių manė, kad tai įkyrus karkvabalis, bet atsitrenkė akmenukas, kol neišgirdo savo vardo.
-Ieva, tai aš!
Nijolė! Greitai pripuolusi prie lango plačiai jį pravėrė. Apačioje stovėjo nebe ta paniurusi pusseserė, kuri dar neseniai buvo pasiruošusi nusižudyti, o džiaugsmu trykštanti mergiotė.
- Jie jau čia! - galėjo prisiekti, ji net vos tramdė ašaras.
- Kas? - nesuprato.
-Tremtiniai! Kas gi daugiau?
Suraukusi kaktą, trumpam nutilo.
- Kaip tai čia? - žvelgdama niekaip nusiraminti negalinčią Nijolę sušiušėjo. - Juk turėjo rytoj...
أنت تقرأ
Gyvybės Kulka
خيال (فانتازيا)Pseudo istorija apie 1948 - ųjų metų Lietuvą. Plėšrūs trėmimai palietė ne vieną namų slenkstį. Ieva jau seniai negali pamiršti gimnazijos meilės Jurgio. Negana to, areštai pareikalauja dar daugiau aukų ir atrodo, kad jau nieko blogiau nutikti nebega...