Gyvybės Kulka

XIV - Žinau, Kas Šios Pabaisos

Apsidairė ieškodama Nijolės ir tėvų. Nematydama nei vieno, bandė prasibrauti pro į priešingą pusę lekiančius žmones. Ieva užsidengė veidą ir palenkė galvą žemyn, beveik kaip per žvarbią pūgą. Niekas nesiteikė trauktis. Nešė atgal kartu su visa srove, o kažkas net šūktelėjo jai grubų žodį.

Traukinys, su keliolika vagonų, sušvilpęs sustojo. Iš pirmojo išlindę ginkluoti sovietų kariai, įtariai susižvalgė ir delsė atidaryti likusius. Ieva dar kartą pabandė minioje surasti nors vieną pažįstamą veidą. Tačiau pamatė kai ką geriau. Tarpą. Šmurkštelėjusi pro jį atsidūrė arčiau žmonių būrio pakraščio.

— Tėti? Nijole?! — kiek galėdama garsiau sušuko, bet jos balsas susiliejo su stoties triukšmu.

Pasigirdo šūvis. Minia tuoj pat nuščiuvo ir pradėjo atatupsti trauktis nuo traukinio. Stojo mirtina tyla, kurioje girdėjosi tūkstančių širdžių nerimo dūžiai. Ieva nesuvokė, kas vyksta. Ar ką nors nušovė? Ketino dar kartą pašaukti tėvus ir pusseserę, bet išsigando, jog jos balsą palydės antras šūvis.

Pro siaurą plyšį pamatė kaip vienas karys atkabino vagono durų užraktą. Stebėdama kiekvieną šalia stovinčių uniformuotų vyrų judesius, spėliojo, ką jie darys po to, kai į lauką pabirs tie riaumojantys padarai? Ar pasitrauks į šalį ir stebės kaip jie puola čia susirinkusius ar liks vietoje, nes viduje iš tiesų tūnojo tremtiniai? Kažkas atsistojo priešais Ievą. Išgirdo tik kaip plačiai prasivėrė durys. Kilstelėjusi smakrą Ieva šoktelėjo į viršų. Nieko nepamatė. Kai pašoko dar sykį, į ją atsitrenkė greta stovėjusi moteris. Tada jos ir Ievos akys susitiko. Susidūrusiame žvilgsnyje išvydo paklaikusią baimę.

Neklydo.

Ten nebuvo jokių tremtinių.

Sulig šia mintimi po švininiu dangumi nuaidėjo šiurpus, naktį girdėtas gargaliavimas, po kurio sekė dar nemalonesnis, prisispausti prie šalia esančio žmogaus ir bailiai kaip ežiukui susigūžti verčiantis taukštėjimas, primenantis akmens daužymą į kitą, garsas, kol paraugęs į šį tą baisesnio – skerdžiamos kiaulės klyksmą, pranoko visas baisiausias naktis, skrodžiamas ausis drebinančių naikintuvų. Ieva apmirė tarytum belapis, žiemos speigo užgrobtas medis. Klykdami miestelėnai pradėjo grubiai stumdytis, daužytis vienas į kitą kaip drugeliai, įkalinti stiklainyje.
Pusę iš jų, nepajėgdami rūkti su greitesniais, žnektelėjo ant žemės, kiti, neduodami, kada atsistoti, ėmė juos trypti, lipti per galvas, o didžioji dalis – plojosi šalia.

Ieva nebesidairė atgal. Traukdamasi Ieva pamatė kaip kariai atsargiai atidarinėjo likusius vagonus, o tuomet skuodė atbulomis, atstatę automatus. Iš vagonų pradėjo lipti nesuskaičiuojama daugybė, galbūt dvigubai ar net trigubai daugiau už Vilkaviškyje gyvenančius žmones, purvinos, vos ant dviejų kojų pastovinčių papilkėjusios odos, išdribusiomis žarnomis, vietomis pro drabužių plyšius išlindusiais gelsvais kaulais, pabaisos. Atrodė klaikiau net už partizanų kūnus, savaitę yrančius įvažiavime į turgų, ant kurių sovietiniai aktyvistai tyčia liepia važiuoti vežimais. Net ir sudribusios žemyn, jos ryškiai baltomis kaip sniegas, apšviestas saulės, akimis įsisteibelėjo į sprunkančius miestelėnus, o tada, it suviliotos pačių gardžiausių kvapų, gundančių sąnarių traškesių, sultingų širdžių ritmų, netolygaus, išgąsčio iškreipto kvėpavimo, ėmė kilti.

Pynėsi kojos, kliuvinėjo už pakritusių, bet nesiliovė bėgti, prisidengdama dilbiais saugodama veidą, traukėsi į minios pakraštį, kol pasiekusi stoties pastatą, nugara prisišliejo prie mūrinės raudonos sienos. Vos gaudė kvapą, krūtinė kilnojosi it kvarksinčios varlės balso maišai, bet sustoti ilgam negalėjo. Kaip norėjosi pašaukti mamą, tėvą, krikštatėvius, Nijolę, tačiau tokią sumaištį nustelbtų tik sprogstančių minų gaudesys.