Gyvybės Kulka

XII - Gandralizdis

Sekantį rytą pabudo išmušta prakaito. Atsimerkus, kurį laiką nesuprato, ar tai jos ta pati, pjaustytais banguotais galais lova, tie patys, baltu popieriumi tapetuota siena ir net ar tie patys, už langų savo čirškėjimais žadinantys žvirbliai, kol nežinomybės rūkas išsisklaidė, ir suvokė esanti saugi, savo namuose. Bandė atsiminti, ar nakties nuotykiai buvo tikri, ar ji iš tikrųjų su Nijole slampinėjo miške, ieškodamos vagonų, o gal tik baisus, pavojus pranašaujantis košmaras. Iš po aukštos, žąsies plunksnomis prikimštos pagalvės ištraukė abi rankas. Akylai jas apžiūrėjo, lyg norėdama įsitikinti, kad tai vis dar ji ir jai nieko nenutiko. Delnais perbraukė per šlapią, it aliejumi išteptą kaktą. Burnoje juto metalo skonį. Iš tarpupirščių vis dar sklido drėgnų, dulksnoje paskendusių, lentų ir miško kvapas. Ne, vis dėl to baltos akys ir paslaptingi garsai, panašūs į šunyčio inkštimą ir įsiutusio žvėries kriokimą, iš smirdančių vagonų nebuvo paprastas pramanas. Nubrozdintos kojos ir maudžiantys raumenys tai tik patvirtino. Net širdis iki dabar nesugebėjo grįžti į ramų plakimo ritmą. Ieva neskubėjo keltis iš lovos. Galvojo kaip nusiraminti ir pasakyti tėvui, kad į Vilkaviškį atveš ne tremtinius, o išsigimusius gyvulius. Tik ką su jais reikės daryti? Lieps dirbti? Gal ten luoši arkliai ir su jais teks arti žemę? Ar dar blogiau, gimtąjį miestą pavers didžiule ferma, kurioje žmonės privalės juos auginti, veisti mutantus.

Nusprendė daugiau nebelaukti. Tėvas protingas, žinos, ką daryti. Nusileido į apačią tikėdamasi tuoj pat iškloti, ką matė naktį, bet kai virtuvėje aptiko savo geriausią, juodą, mažyčiais baltais taškeliais ir ties krūtine žėrinčiomis trimis didelėmis sagomis išpuoštą, suknelę vilkinčią motiną, sutriko.

Moteris plačiai nusišypsojo ir apkabino Ievą.

— Ar gi nenuostabus rytas? — meiliai sūpavo glėbyje. Nedrąsiai kilstelėjusi rankas, Ieva taip pat apkabino motiną. — Šiandien ypatinga proga. Nuvažiuosime su kaimynais į bažnyčią, o tada nueisime į stotį. Parvažiavę pasikviesime visus šventinių pietų. Ar gerai?

Ne! Ieva troško iš visos esybės sušukti, kad negalima eiti į stotį. Bet kada paskutinį kartą matė tokią laimingą ir sveikai atrodančią motiną? Prieš kiek metų? Penketą? Rodos, visa amžina praslinko, kol šį kančios iškreiptą veidą pakeitė pamiršta šypsena. Kaip dabar teks tėvams pasakyti tiesą?

— Gerai, — vos girdimai atsakė.

— Ievute?

Tarpduryje išdygo tėvas. Irgi pasipuošęs juodai žvilgančiu kostiumu, nusiskutęs barzdą, užsirišęs brangiausią kaklaraištį. To jau per daug. Ieva skausmingai sučiaupė lūpas. Krūtinę užgulė sunkus kaltės akmuo. Žinojo, kad po valandos visas šis išsidabinimas taps beprasmis, bet kaip buvo galima sutrypti tokią atgaivos akimirka, kada motina elgėsi ne kaip beprotė, o tėvas atrodė žvalus ir atsipalaidavęs kaip niekada, bei svarbiausia, su didžiule, seniai neregėta meile žvelgė į žmoną lyg jokia kita našlė neegzistuotų, o jų santuoka dar nebebuvo apaugusi voratinkliais.

— Paskubėk, — timptelėjęs už žando tarė tėvas. — Nusiprausk, išsitrauk gražiausią suknelę, negi nori prieš juos pasirodyti su naktiniais?

— Ne... Nenoriu.

—Tuomet lauksim tavęs čia, — mirktelėjo ir nuėjo apkabinti žmonos.

Ieva stebėjo kokie laimingi buvo jos tėvai. Ir tuomet toptelėjo — gal jau vien tai svari proga atšvęsti šiandieną? Ar bent šį laiko tarpą iki stoties, kol jos motina elgėsi kaip įprasta namų šeimininkė, o ne po stalu mieganti pamišėlė? Kas bus toliau, nežinojo. Ir nenorėjo žinoti. Užteko šios akimirkos, kad pasikuitusi spintoje, Ieva apsirengtų gėlėtą, ties liemeniu plonu dirželiu užsirišamą suknelę. Pasistaipiusi prieš veidrodį puse lūpų šyptelėjo. O gal ji visai nieko? Vakar atrodė prasčiau. Na ir kas, kad Jurgis, tik vienas Dievas težinojo, kuriame pasaulio gale nuvežtas, jos tokios nepamatys. Užtat džiaugsis tėvai.