Gyvybės Kulka

XVIII - Partizano Dalia

Matas atidengė šulinį. Apsidairęs aplink, lyg tikrindamas ar netoliese nebuvo tų padarų, perkėlė kojas į vidų, kur pradėjo leistis koptetėlėmis žemyn. Ieva delnais atsirėmė į betoninį kraštą ir pasilenkusi pažvelgė į vidų. Pamatė silpnai banguojantį juodą vandenį bei jame atsispindinčią skaisčią pilnatį. Atšlijusi nuo šulinio, supanikavo. Mažai šansų, kad sugebės nepaslysti. Niekada nebuvo rangi, o jaudulys tik dar labiau neleis suvaldyti kūno. Jau dabar įsivaizdavo kaip dėdama koją, išsprūsta nuo kopėčių laiptelio ir pakimba ore. Matas kažką šūktelėjo. Bailiai dirstelėjusi į šulinio vidų, išvydo kaip viename šone atvėrė nedideles dureles. Kas ten? Kažkokia landa? Negi tai tiesa? Vienintelis kelias pasislėpti nuo pabaisų buvo toks pavojingas? Vienas neapgalvotas judesys ir gali priburbuliuoti. Tai ne Ievai. Net po daugelio bandymų nesugebėtų taip vikriai kaip Matas paleisti kopetėles ir šmurkštelėti pro angą. Tada jis iškišo galvą ir liepė sekti paskui. Trumpam nejudėdama, Ieva pabandė susikaupti, o tuomet, tikėdamasi geriausio, atsisėdo ant krašto ir perkėlė abi kojas į kitą pusę.

Niekada nematė, kad turės paragauti partizano dalios. Neįsivaizdavo kaip tai turėtų atrodyti. Žinoma, girdėjo, kad jie slapstėsi po žeme, išsikasę tunelius gyvendavo po pelkėmis ar net po kaimynų grindimis, tačiau neturėjo nė žaliausio supratimo, kaip tokiomis sąlygomis buvo galima išgyventi. Lygiai taip pat kaip ir niekada nemanė, kad jos gyvenimą sudrums paklaikę padarai, privertę pasirinkti partizano gyvenimo būdą.

Ilgai teko Matui laukti, kol pagaliau jo rankos sučiupo Ievos alkūnę. Prisitraukęs prie savęs, uždarė angą ir pradėjo siauru tuneliu šliaužti atbulomis. Ieva tupėjo kaip išsigandęs susigūžęs kačiukas ir nejudėjo. Aplink nematė nieko, tik girdėjo sunkų Mato kvėpimą bei kaip jo batų padai atsimušė į kažką sunkaus. Stipriai spyrė. Akis pasiekė už kelių metrų žibanti blausi švieselė. Ieva atsigulė ant pilvo ir judėdama kaip tingus sliekas, yrėsi pirmyn. Pirmas išsikapstęs Matas ištraukė ją į ankštą patalpą.

Iš pradžių jautėsi patekusi į didelį tamsų kapą, kur dvokė vyrišku prakaitu ir žemės puvėsiais. Mėgino į tai nekreipti dėmesio, kol nepradėjo suktis galva. Svirduliuodama prisėdo ant artimiausio gulto čiužinio bei iš visų jėgų stengėsi gaudyti kvapą.

— Apsiprasi. Oro čia mažiau, nors ventiliacijos angos yra net dvi, tačiau dažniausiai jos užmaskuotos ir deguonį tenka taupyti.

Palenkė galvą į apačią. Šaltas prakaitas išmušė visą kūną. Tamsi patalpa ėmė mirgėti šviesiomis spalvomis. Besiliejančiame vaizde matė kaip Matas nusirengė švarką ir prisėdęs prie darbo stalo, įjungė radijo aparatą. Pasigirdo ausį rėžiantys šniokštimas, privertęs Ievą atsitiesti. Kai pasidarė geriau, galėjo įdėmiau apžiūrėti bunkerį. Viskas atrodė ne taip blogai kaip tikėjosi. Buvo pora dviejų aukštų gultų, su tvarkingai patalyne, prie radijo stovėjo rašomoji mašinėlė, dėžėje gulėjo kalnas konservų ir džiovintos mėsos. Ant sienų kabėjo keletas ginklų, didžiulis kryžius bei Lietuvos vėliava.

Matas padidino žibalinės lempos ugnį. Prikišęs radiją arčiau šviesos, visaip mėgino pagauti kokią nors stotį, bet atrodė, kad viskas veltui. Tarsi nutrauktas bet koks ryšys su pasauliu. Susinervinęs paleido imtuvą į sieną.

—Nieko gero iš šitos išpirdos.

Ieva stengėsi nežiūrėti į jo pykčio iškreiptu veidą, bet vos susilaikė. Užplūdo neapsakomas gailestis. Buvo liūdna matyti kaip sėdėdamas Matas pasirėmė rankomis galvą ir nervingai krutino vieną koją. Ievai toptelėjo, jog visa tai tikrai ne dėl radijo. Tai tiesiog buvo paskutinis kantrybės lašas. Netektys ir graužatis galutinai paėmė viršų. Vieną buvo netekti mylimų žmonių, bet ne ką skaudžiau regėti kaip dėl to kankinosi gyvieji.