Kitą rytą Ieva vis dar negalėjo išmesti iš galvos graužaties dėl miške paliktų daiktų. Jautėsi tarsi būtų ten pametusi ne tik juos, bet ir dalelę sielos. Baisu net pagalvoti apie tai, kad nebegalės atsiversti užrašinės su Jurgiui skirtais laiškais. O gal grįžti ir pasiimti? Kiek šansų, kad toje vietoje ir vėl pasimaišys ginkluoti kariai? Turbūt nedaug, bet vis vien nežinojo, ką daryti. O galbūt tai ženklas, kad Nijolė buvo teisi? Puikiai suvokė, jog Jurgiui ji tiek daug nereiškė, kiek jis jai. Buvo tik dar viena iki ausų įsimylėjusi gerbėja, kuri užuot įdėmiai klausydama pamokos, spoksodavo į vaikino šviesius plaukus, tiesią kaip stygą nugarą, kaip jis meiliai visus kas rytą apdovanodavo savo pasisveikinimo šypsena... Gal tikrai išaušo metas pamirši jį? Bet ar norėjo?
Ne... Tikrai ne.
Tingiai pasirąžydama lovoje, Ieva apsivertė ant kišo šono ir žvilgtelėjo į ant sienos kabančią klasės nuotrauką. Akimis susirado tą mažytį taškelį — Jurgio plačiai besišypsantį veidą bei mintyse paklausė jo: „Ir kodėl tu su manim šitaip? Buvai per kilnus, jog sudaužytum širdį, bet ir per didelis bailys, kad pasakytum tiesą".
Nuleidusi kojas ant žemės truputį susvyravo. Per mažai miegojo. Naktį ilgai teko raminti visa gerkle klykiančią motiną. Ištisas valandas nesiliovė niokoti namus: bėgiodama iš vienos vietos į kitą, imdavo vis kitą daiktą — puodelį ar net milžinišką enciklopediją ir mesdavo į sieną rėkdama, kad privalo iš čia dingti kuo toliau. Atseit artėjo pavojus. Didžiulė nelaimė, po kurios neliks nieko, menkiausios net dulkės.
Kartais Ieva pagaudavo savęs klausiant, kodėl Dievas pasigailėjo šios moters ir paliko po karo sužeistą dvasiškai? Kodėl Ievai bei tėčiui užkrovė tokią naštą? Ar ne lengviau būtų, jeigu mama...
Ne, ir kodėl ji leisdavo sau taip pagalvoti? Nors ji ir pametusi protą, kartais nebepažįsta nei dukters, nei pačios savęs, bet ji vis dar ta pati moteris, kuri suteikė Ievai gyvenimo dovaną. Nors ir iki karo nebuvo ideali, nuolatos mylinčia šiluma apglėbianti motina, tačiau vis tiek vaikščiojo aprengta ir sočiai pamaitinta. Turbūt tai daugiausia, ką dėl Ievos galėjo padaryti, net ir kuomet širdyje bei iš proto einančioje galvoje po mažu žiojosi tamsi tuštuma.
O taip norėjosi, jog dėl išgyventos pirmosios meilės praradimo, paguostų būtent mama.
Pasibeldęs į duris, į kambarį įėjo tėvas. Ieva smalsiai žiūrėjo kaip jis priėjęs prie lango sielvartingai atsiduso. Vargšelis, pagalvojo. Turbūt visą naktį neužmigo prasikankinęs su ta pamišėle. Nors ir jo meilė jai ir išblėso, vis tiek nepaliko, rūpinosi.
— Turiu trumpam išeiti, ar prižiūrėsi mamą? — paklausė pavargusiu balsu.
Štai ir viskas. Kai jau nebeiškentė, bėgo į kitos moters glėbį, bet priekaištauti nedrįso. Apskritai, niekada nemėgino klausti tėvo apie antrąjį jo gyvenimą, apsimetė apie tai nieko nenutuokianti, nors norėjo bent tūkstantį kartų priremti prie sienos ir surėkti: ar tavyje liko bent kiek gėdos?..
— O kas belieka, — niūrai atkirto.
— Suprantu, kad kartais sunku. Ir aš taip jaučiuosi. Taip pat girdėjau, kas nutiko Nijolei. Net jeigu tau taip ir neatrodo, esi jai labai reikalinga. Tad būk jai švelni ir pakanti.... Tiksliau, joms abiem.
Ieva supratingai linktelėjo, dėl to tėvas patenkintai šyptelėjo. Išore ji atrodė rami, akmeniniu veidu stebėjo kaip vyras pasitrynė mieguistas akis, bet viduje ji rėkė iš visų plaučių, jog nenorėjo daugiau klausytis nei Nijolės aimanų, nei taikstytis su mamos priepuoliais, o tuo labiau ir toliau apsimesti nežinanti apie tėvo romaną su kaimyne. Tiesiog nebegalėjo. Jautėsi bjauriai, kad turėjo visiems nusileisti, kai tuo tarpu vienintelis dalykas, kurį pusseserė padarė po Jurgio ištrėmimo, tai šmaikščiai pasityčiojo, o mama turbūt to net nesuvokė. Jei iš vis dar turėjo nors kiek supratimo, kas jei virė valgyt ir plovė ne vietoje išdrėbtas išmatas.
YOU ARE READING
Gyvybės Kulka
FantasyPseudo istorija apie 1948 - ųjų metų Lietuvą. Plėšrūs trėmimai palietė ne vieną namų slenkstį. Ieva jau seniai negali pamiršti gimnazijos meilės Jurgio. Negana to, areštai pareikalauja dar daugiau aukų ir atrodo, kad jau nieko blogiau nutikti nebega...