Gyvybės Kulka

III - Gimtinė Juos Dar Pasišauks

Seniui Borisui truktelėjus už vadžių, arklys nusiprunkštė ir sustojo patižusiame molyne. Nusimetusi nuo savęs drėgno šieno antklodę, Agnė apsidairė aplinkui. Kur tik užmatė apsimiegojusios akys, visur driekėsi pilka nykuma, klampus purvas ir vos keli nameliūkščiai. O svarbiausia — jokio geležinkelio. Nieko, kas leistų iš čia išvykti. Negi tai kelio pabaiga? Vadeliotojas ją išmes šioje nepažįstamoje dykynėje, paliks vieną eiti pėsčiomis? O ko tikėjosi? Kad sutiktas malonus nepažįstamasis ją globos kaip dukrą, padės pasiekti Leningradą, kai tuo tarpu ji net nenorėjo atskleisti, kodėl būdama kitataute, vieniša blaškosi po atšiaurias Rusijos žemes. Be pinigų, be maisto ir be asmens dokumentų. Tačiau jis ir neklausinėjo. Liepė šokit į apipuvusių lentų vežimą, paslėpti po šieno kupeta tą nuo alkio perdžiūvusį kūną ir neišsiduoti. Agnei to ir tereikėjo. Erdvės, kur galėtų pailsėti ir sušilti. Vietos, kur niekas nesurastų.

Bet dar labiau reikėjo greičio, jog tai nuo ko bėgo — nepasivytų.

Borisas padėjo Agnei išlipti. Kurį laiką stovėjo prilaikydamas už plonyčio juosmens, kurį dengė gėlėta suknelė ir motinos rudeninis paltas. Netrukus pasijuto tvirtai stovinti ant kojų. Pajuto ir kaip vasariškas basutes prarijo purvini molio liežuviai. Porą kartų lėtai pakilnojusi kojas, išgirdo nemalonų žliugsėjimą.

— Toliau pravažiavimo nėra. Stotis už kilometro nuo čia, — senis stengėsi kalbėti kuo lėčiau, kad Agnė suprastų. — Tačiau šiandien traukinio į Leningradą jau nebus. Jis važiuoja kiekvieną rytą. Turėsi kažkur pernakvoti.

Tai išgirdus, Agnei iš nevilties sudrebėjo lūpą. Būti vienai ištisą naktį? Slampinėti nežinomose vietovėse? Kas jei nesulauks ryto? Pasivys sovietų kariai ir sugrąžins į tą mėsmalę, palaidojusią ne tik jos motiną, bet turbūt jau ir visus ten likusius tėvynainius.

Palaidoti. Ne, tai nebebuvo tinkamas žodis, nusakyti mirtį.

Žiūrėjo į Boriso blausiai mėlynas akis ir laukė to momento, kada jis pasakys, jog sumelavo. Jog jis, nors ir iš pirmo žvilgsnio niūrus ir piktas senis, viduje buvo jaukus ir mielas senelis bei galėjo artėjančią naktį pabūti su ja. Tačiau žilaplaukis nusisuko nuo Agnės ir sugrįžęs prie vežimo iš maišo išsitraukė į laikraščio popierių suvyniotą lauknešėlį. Įdavęs merginai į rankas, padrąsinančiai nusišypsojo ir pridūrė:

— Nieko blogo jei bijai. Šiais laikais kitokiems jausmams jau retas savyje suranda vietos. Pasistenk to neparodyti ir niekas tavęs neįtars.

Negalėjo tuo patikėti. Ar teisingai išgirdo? Senis žinojo, kas ji? Ne, Agnė iš visų jėgų stengėsi nuvyti tokią mintį šalin. Purtė šiaudais aplipusią galvą ir ieškojo bet ko, kas galėtų pateisinti jos buvimą šiaurinėse Rusijos dykynėse.

Bet ar tai nebuvo akivaizdu?

Borisas jau buvo benueinąs atgal, bet Agnė jį sustabdė.

— Palaukit! Drauge Borisai... — nežinojo, kodėl šalia vardo pavartojo ir kitą, nesmagiai nupurtantį kreipinį. — Kodėl man padėjote? — net pati nustebo kaip lengvai iš suskeldėjusių lūpų išskrido rusiški žodžiai.

— O kodėl ne? — atsigręžęs draugiškai spustelėjo už peties. Agnei norėjosi pravirkti. Borisas toks geras. Priminė amžiną atilsį mylimą senelį iš Lietuvos. — Ar gi vargšė mergaitė nenusipelno grįžti namo?

— Net nežinau ar ten esu laukiama... — niūriai prisipažino. Iš tikrųjų, kas jos laukė ten, Lietuvoje, iš kurios brutalia jėga išplėšė sovietai? Ten, kur be visą kaimą savo antgamtiškomis galiomis šiurpinančios močiutės, daugiau nieko nebeturėjo?

— Mergaite, niekur labiau nesi laukiama nei namuose. Ir nesvarbu, kad ten, — parodė kryptį iš kurios atriedėjo, — liko tavo iš Lietuvos išplėšti žmonės. Gimtinė juos dar pasišauks.