Gyvybės Kulka

VII - Stiklinės Akys

Jau aušo. Tirštas rūkas glostė dar snaudžiančią žemę, aplink save sukurdamas slėpiningą nuotaiką. Sukryžiavusi rankas ties krūtine, Agnė patrynė nuogutėlius žastus. Primerkus akis pažvelgė į bėgius, kuriais nuvažiuos arčiau namų ir mąstė, kiek tiesos slypėjo kasininkės žodžiuose. Ar tai reiškė, kad Borovičiuose ir kituose kaimuose vis dar buvo gyvų tėvynainių? Kiek jų galėjo likti? Penki, o gal penkiolika? Gal be reikalo spruko iš tremties, jei ilgai lauktas stebuklingas Dievo prisilietimas privertė sovietų valdžią sustoti, apmąstyti savo nusikaltimus prieš niekuo dėtus žmones ir išsiųsti juos namo.

Užlipusi ant plieno sijos, Agnė sunėrė rankas arčiau veido ir kelis kartus papurtė galvą. Ne, ne Dievas juos privertė apsigalvoti ir ji tai puikiai žinojo. Tikėjosi, jog pabėgs ir daugiau neteks patirti tos veriančios kaltės už tai, ką iškrėtė. Bet ji nesusivaldė. Niekada to nesugebėjo suvaldyti. Ir jei teks už tai atsakyti, tuomet tai tikrai bus ne sovietų, bet Dievo valia.

Nesusivaldžiusi Agnė tingiai nusižiovavo. Visą naktį nesudėjo bluosto laukdama traukinio, kuris turėjo pasirodyti tik septintą valandą, o stotis jau šurmuliavo nuo atvykėlių. Agnė nusprendė geriau kentėti rytmetinę žvarbą negu spaustis prie nepažįstamų žmonių. Negalėjo būti tikra ar tarp jų nebus jos ieškančių uniformuotų vyrų arba...

Ir vėl stipriai papurtė galvą. Gal dėl miego stokos į jos mintis lindo kvailiausios mintys? Turbūt kariai jau susitvarkė su jos pridarytais nemalonumais. Tik kodėl ji negalėjo tuo patikėti? Gal tiesiog nenorėjo? Kas jei sovietai to nusipelno? Tačiau ten gyveno ne tik tremtinius skriaudę kariai... Kur jie dirbo, lietuvius svetingai priimdavo nuoširdūs vietiniai rusai, padėdavo apsipirkti, mainyti daiktus, išsiųsti laiškus į Lietuvą. Negi Agnė viską sumovė?

Grauždama save prisiglaudė prie stoties mūrinės sienos. Iš maišo, kurį padovanojo geroji fėja, ištraukė sausainius ir duoną, o tada jį padėjo po užpakaliu. Prisitraukė arčiau kelius. Stengėsi neužmigt, nors akys pačios nepaliaujamai markstėsi. Galėjo šventai prisiekti, kad vieną akimirką ten, kur tęsėsi geležinkelio bėgiai, pamatė jai mojuojantį Jurgį.

O kitą atsidūrė ten, kur viskas prasidėjo.

Pajautė nežymią žvakės liepsnelės šilumą. Girdėjo sergančios motinos dejonę ir už plonos pastogės sienų kylančią audrą. Bet šalia visa to, buvo dar kažkas. Artėjo sunkiai gaudydamas kvapą ir vilkdamas kojas per telkšančias balas. Agnė paslėpė popierių ir pieštuką. Užpūtė žvakę ir pribėgo prie durų. Atidariusi jas išbėgo į naktinį lietų. Sustojo, kai priešais save pamatė aukštą šešėlį. Nerūpėjo niekas: šaltas dušas, kiaurai tekantis purvinais rūbais, nuovargis, traukiantis ją į lovą, trumpa naktis, kurią ir vėl pakeis sunkaus darbo diena. Svarbiausia buvo ši sekundė, per kurią ji lietė Jurgio šlapius plaukus, aistringai bučiavo akmens prakirstas lūpas. Sekundė, kurią sekė dar keletas paskutinių progų atsisveikinti. „Turėk tai. Visada nešiokis su savimi. Galbūt vieną dieną mes dar susitiksime." — įspraudė į mylimas rankas mažytį popieriaus ritinėlį. Jurgis pasilenkė prie ausis. „Aš tave susirasiu. Pažadu." — meiliai priglaudė kaktą prie josios. Agnė gerklėje pajuto užstrigusį gumulą. Vis dėl to džiaugėsi, kad lijo. Per lietų nesimatė ašarų.

Pašoko kaip nuo parako statinės suvokusi, kad užmigo. Į akis įkyriai spigino aukštai pakilusi saulė. Pakilo nuo kietos betoninės žemės ir pasirąžė. Smalsiai stebėjo kaip daiktais apsikrovę žmonės nekantriai mindžikavo prie bėgių. Matyt tuoj pasirodys traukinys į Leningradą. Pagaliau! Agnė net prisivertė išspausti kreivą šypseną. Kai sugrįš, visos šioje šalyje patirtos problemos išnyks. Taip, taip. Iš tikrųjų! Pati nesuvokė kaip pradėjo tuo tikėti. Gal niekas jos neieškos. Gal paliktame kaime nieko neįvyko, viskas tebuvo jos tamsi vaizduotė arba košmariškas sapnas. Dabar ji čia. Drauge su kitais nepažįstamaisiais laukė to išganingojo traukinio, nugabensiančio ją arčiau Lietuvos.

Netrukus tolumoje išgirdo griausmingai sudundant. Širdis pradėjo dvigubai greičiau trankytis. Juto, kad apimta jaudulio iššoks pro paliegusį kūną. Spindinčiomis iš laimės akimis stebėjo kaip apsigaubęs tamsiai pilkais dūmais, juodas milžinas triukšmingai sušvilpė ir po truputį stojo šalia į jį įšokti nekantraujančių keleivių. Po akimirkos visi pradėjo grubiai stumdytis. Agnei niekaip nepavyko priartėti prie atviro vagono. Rodos, ėjo koja iš vien su kitais į priekį, bet vis atsidurdavo minios gale. Virė nesuvaldoma sumaištis.

Visai kaip prieš metus, kai į gyvulinius vagonus bandė sugrūsti ne dešimtis, bet tūkstančius žmonių.

— Atsiprašau. Atleiskit, — mėgino prasibrauti.

Niekas neklausė. Yrėsi kaip bevertis popierinis laivelis. Klaidžiojo kaip mažas, iš lizdo iškritęs paukštukas, kuriam nei vienas nesiryžo padėti.

Pagaliau priešais ją stovėjęs vyras pradėjo kopti laipteliais į vagoną. Agnė kilstelėjo koją paskui. Tuo momentu, kuomet basučių padas prilietė metalinio laiptelį paviršių, atrodo sudrebėjo žemė, o kažkur visai šalia, čia pat už nugaros, iš giedro dangaus trenkė žaibas. Gal nepasigirdo? Atsisuko pažiūrėti atgal. Ir neklydo. Prie didžiųjų stoties durų privažiavo tamsiai žalias pikapas, su priekaboje šautuvus atstačiusiais kareiviais. Uniformuoti vyrai pabiro po teritoriją. Agnei bandė kuo greičiau užliuoksėti laipteliais į vagoną, bet susipynė kojos ir ji krito. Plojosi veidu į betonuotą grindinį. Susiėmė už sumuštos nosies ir pakėlė baimės apimtas gintarines akis į traukinio langus ir lauke stovinčius žmones nužvelgiančius kareivius.

Vieną jų Agnė pažinojo. Kaip gi pamirši tas paniekos kupinas stiklines akis, kuriomis akylai prižiūrėjo, kai kirsdavo su vyrais miškus ir tyčiodavosi, jog nesugebėdavo pakelti maišo miltų.

— Vaikeli, kelkis! — padėjo atsistoti malonus senelis. — Tuoj traukinys išvažiuos...

— Ar greitai?

— Po kelių minučių.

Vadinasi kareiviai galėjo ir nesuspėti jos surasti!

Neatsisukdama Agnė užlipo į viršų. Įlindo į pirmą pasitaikiusią kupė bei meldėsi, jog jie nesugalvotų įlipti vidun. Nusišypsojusi pagyvenusiai porai, užsikėlė maišą ant viršutinės lentynos. Rankose laikė tik kelionės bilietą. Atsisėdusi ant minkštos sėdynės pažvelgė pro langą. Vaizdas už jo vedė į kitą pusę nuo kareivių apspitusios stoties, į Rusijos žalias lygumas.

Už viską labiau pasaulyje Agnė norėjo daugiau jų nebematyti.

Jau buvo susitaikiusi su mintimi, kad traukinys netrukus pajudės ir galės lengviau atsikvėpti, tačiau už kupė durų suriaumojo vyriškas balsas. Priešais sėdintis senukas iškišo galvą išsiaiškinti, kas nutiko. Agnė persigandusi įsmeigė akis į jai besišypsančią moterį. Kažin ar jos veidą ir toliau puoštų tokia miela šypsena, jei ji sužinotų, kad tie kareiviai ieškojo bendrakeleivės?

— Nieko rimto, — numykė senukas. — Tik patikrins keleivius ir išlips.

— Ko nors ieško? — paklausė moteris.

— Na žinai kaip būna, — sukikeno. — Kažkas bėga, kažkas slapstosi.

Agnei akyse aptemo. Širdis nusirito į kulnus, jautė jos dažnėjančius dūžius kojų pirštų galuose. Pradėjo trūkti oro. Pabandė įkvėpti, bet atrodė, kad nebebuvo ko. Dusulys nugramzdino kažkur toli, kur nebegirdėjo nieko, tik artėjančius aulinių batų kaukšėjimus. Kupe užliejo juodi, viską praryjantys šešėliai. Nebeliko nieko, nei senelių poros, nei į besidriekiančias pievas vedančio lango, tik ji ir durys.

Tik ji ir tos stiklinės akys.