Gyvybės Kulka

II - Artėja Nelaimė

Tvirtai suspaudė kumščius, kol krumpliai net pabalo, o nagai skaudžiai sulindo į delno odą. Iš visų jėgų sukando dantis. Troško veidu kristi į dilgėles, nusipjauti pirštus ar net išsibadyti akis. Vis tiek tai būtų per menka bausmė sau. Kaip ji galėjo būti tokia žiopla? Taip, ji spruko, kad išsaugotų savo gyvybe, bet tai juk laiškai Jurgiui... Ištisus metus rašyti laiškai.

Ir jie pražuvo. Mieliausi atsiminimai paskendo nušauto kario kraujo baloje. Kario, kuris prieš tai ketino paleisti kulką į ją pačią. Ieva tramdė norą pravirkti. Tai kas jai dabar beliko iš mylimojo? Bijojo, kad nesustabdomai bėgantis laikas pasiglemš su savimi vis po didesnę dalelę prisiminimų, kol jų visai nebeliks. Tik tie laiškai buvo vienintelis būdas juos išsaugoti.

Pravėrusi namų laukines duris įslinko kaip bedvasė būtybė. Basomis pėdomis tipeno tyliai, jog tėvai nesugalvotų iš kur nors išlysti ir užklausti kaip sekėsi kasdienis pasivažinėjimas dviračiu. Laimei, namai skendėjo ramybėje lyg jų gyventojai miegotų arba net neegzistuotų. Savo kambario duris praviras. Širdis neramiai sudunksėjo. Žinoma, tėvai užsukdavo čia, bet nuojauta bylojo, kad kažkas čia ne taip.

Pirštų galiukais stumtelėjusi jas, išvydo ant savo lovos krašto sėdinčią Nijolę.

— Sveika, — kimiu balsu tarė jai pusseserė.

Ieva išpūtė akis. Atrodo, ne taip seniai ją paskutinį kartą matė, bet ar čia tikrai jos giminaitė? Nijolė visada buvo graži kaip žydintis pavasario obels žiedelis, o dabar atrodė lyg pūvantis rudens lapas: veidas netekęs jaunatviško švytėjimo, papilkėjęs kaip aprūkęs garnys, pasidengęs jai nebūdinga rūstybe, bet svarbiausia akys... Lyg sugėrusios kažko per daug, ko žmogus neturėtų patirti.

— Reikia pasikalbėti, — atsistojusi priėjo arčiau. Ieva nesugebėjo atitraukti išsigandusio žvilgsnio nuo draugės išverktų akių. Norėjo ją apkabinti, bet Nijolė ūmai atsitraukė. Tokia jau ji, viską iškęsti užsispirdavo pati, nesileisdavo prisiglausti prie niekeno krūtinės. Užsidengusi veidą garsiai pravirko.

— Kas nutiko? — vis tiek apkabinusi per pečius pasodinto atgal į lovą.

Nijolė atsisuko į ją. Veidas buvo raudonas kaip tas kraujais aptiškęs mėlynių krūmas.

— Jau trys savaitės kaip jo nebėra, — nelygiai kvėpuodama prabilo. Ieva nesuprato apie ką draugė turėjo omenyje. — Iš pradžių melavau sau, kad nieko nepranešęs su tėvu svečiuojasi pas draugus, ar išvykęs į kitą miestą.... Vėliau pradėjau kelis kartus per dieną belstis į jų namus. Niekas neatidarė. Kiek ilgai galima neatidaryti durų?! — raudojo susiėmusi už galvos. Ieva prisitraukė ją į glėbį, o pusseserė nebesipriešino. — Galiausiai nuėjau į fabriką. Ir ten jo nėra! Klausiu visų iš eilės, o man sako: „Praėjusią savaitę į fabriką neatėjo dešimt darbuotojų, o šią tiek pat atėjo naujų"... Ieva, suvoki, ką tai reiškia? Visi žiūri į mane kaip į vaiką, tik nenori pasakyti... Juk Matą ištrėmė. Dabar jis su juo, ar ne? Su Jurgiu?

Nežinoma, ką bepasakyti, tiksliau kaip sušvelninti ką tik prasiveržusį sielvartą, paglostė ant kelių prigulusią Nijolės galvą. Jurgis... Vargšas Jurgis. Prie jo prisijungė ir pusseserės sužadėtinis.

— Galbūt... — atsidususi sušnibždėjo.

— Bet ką jis padarė?! — sušuko, tekant ašaroms žemyn Ievos blauzdomis.

— Nemanau, kad tai jis...

— O kas?! — Nijolė šniurkštelėjo nosimi. — Tėvas? Kam užkliūtų paprastas mokytojas?

— Na, — dvejojo sakyti. Jei tik ji bent penkias minutes pabuvotų jo pamokose, suvoktų... — Galbūt tu teisi, — atsargiai atleido pirštus nuo jos rudų garbanų ir ne juokais sunerimo.