Gyvybės Kulka

VIII - Fontano Mergaitė

Stumtelėjęs kupė duris į šoną, kareivis čaižiu balsu pareikalavo asmens dokumentų. Agnė suprato, kad jai galas. Tiesiog sėdėjo ramiai, sunėrusi rankas ant kelių.

— Ar negirdėjai? — kreipėsi į ją. — Rodyk dokumentus!

— Neturiu...

Sukaupusi ir taip blėstančią drąsą, Agnė pakėlė galvą. Judviejų akys trumpam susitiko — jo lediniame, amą atimančiame žvilgsnyje išvydo pačius gūdžiausius praeities prisiminimus: pilkus, saulę slepiančius tremties debesis, su paskutiniais vakarienės likučiais į purvą skriejančius dubenis, kuriuos taip begėdiškai išalkusieji puldavo laižyti, į išnarintą petį įremtą peilį, lydimą nesibaigiančių grasinimų. Pasivaideno, jog ir dabar vaikinas iš švarko kišenės išsitraukė ginklą. Agnė užsimerkė ir suspaudė akių vokus. Laukė, kol pasigirs kurtinantis šūvis.

— Paimk jį, — išgirdo stebėtinai švelnų balsą. Ar tai jis? Tas pats kareivis?

Atsimerkusi pamatė šalia savęs ant sėdynės gulintį juodą pistoletą. Ginklas švytėjo it būtų neužgesusi iš dangaus nukritusi žvaigždė, atgulusi ant plačios rankenos.

— Taip pat tau prireiks ir šių, — paėmęs Agnės delną įbėrė saują auksinėmis kulkų galvutėmis šovinių.

Netekusi žado nežinojo, ką pasakyti. Neišstenėjo net paprasčiausio „ačiū", o kareivis apsisukęs paliko kupę. Žaibiškai įsikišo dovanotą pistoletą su šoviniais į kelionmaišį ir dėkojo Dievui, jog nors šį, vienintelį kartą, jos galios pagelbėjo reikiamu metu.

Sekančios dienos slinko nuobodžiai. Jei nemiegodavo, tuomet valgydavo paskutinius kasininkės duonos likučius. Kartais nusišypsodavo laimė ir senukų pora pavaišindavo lašiniais. Su jais užmegzti gilesnio pokalbio nepavyko, kalbėjo keista tarme, kurios Agnė nesugebėjo iki galo perprasti. Tačiau gal taip ir geriau. Nereikėjo be reikalo tuščiažodžiauti, ieškoti pasiteisinimų savo pasibjaurėtinai išvaizdai, iškloti širdies problemas apie praėjusių mėnesių sunkumus arba melagingai spėlioti, kodėl kareivis padovanojo tikrai brangų ginklą. Galėjo mėgautis besikeičiančiais už lango vaizdais, patiko kiekviena smulkmena: vis nauji miestų pastatai, jau spalvingesni, Lietuvą primenantys laukai, o svarbiausia — ne tokie suvargę žmonių veidai. Į traukinį įlipdavo švarūs, gražiai apsirengę keleiviai. Agnę užklupdavo dvejopi jausmai. Buvo gėda dėl to kaip atrodo, tačiau neapleido euforija, jog netrukus ir pati taip atrodys.

Iš Leningrado perlipo traukinį, vežantį į Minską. Nesitikėjo, kad pavyks prasmukti, bet jaunas konduktorius užmokėjo už Agnės kelionę. Likusią kelionės dalį vaikinas nešė karštus gėrimus su nesibaigiančiais klausimais ar nenorėtų dar ko nors. O ji dėl to jautėsi prastai. Na taip, bilieto jai žūtbūt reikėjo, bet tik tiek. Tokiais nejaukiais jaunuolio apsilankymo momentais Agnė slėpė susigėdusį žvilgsnį nuo kupė bendrakeleivių. Nežinojo kaip pasiaiškinti, kodėl tokia purvina ir sunkia liga sergančią ligonę primenanti mergina kaip stipriausias magnetas traukė konduktoriaus dėmesį?

Minską pasiekė penktos dienos vėlų vakarą. Atrodė, kad labai panorėjus Vilnių galėjo pasiekti ištiesta ranka. O tėvynės kvapas... Stovėdama ant kaimynės Baltarusijos durų slenksčio užuodė kaip kitapus tvoros močiutė iš Lietuvos kepė blynus su uogienės įdaru. Dar diena ar dvi. Ir ši varginanti gyvenimo kelionė pagaliau baigsis.

Prisėdo ant lauko suolelio. Nesinorėjo tokį šiltą ir jaukų vakarą praleisti laukiamojoje salėje. Šone pamatė porą vaikų, besimaudžiančių fontane. Net nepastebėjo kaip jos rankos išleido gerą mėnesį neplautas kasas. Priėjusi prie fontano, Agnė pažvelgė į mėnulio pilnaties apšviestą atspindį vandenyje. Kaip vieneri metai sugebėjo ją pakeisti... Juk anksčiau nebūdavo tokia sunykus. Negi badas taip gali pakeisti išvaizdą? Atimti gyvybišką spindesį ir palikti tik sukritusį, bedvasį veidą? Negi Jurgis ją tokią regėdavo? O jeigu taip — ar šios, juodą kiaurymę primenančios akys jam buvo gražios?