Gyvybės Kulka

XIII - Tie Patys

Suspiegusi užsidengė burną. Tėvui staigiai paspaudus stabdžio pedalą, to nesitikėdamos Ieva su motina, slysdamos odinėmis sėdynėmis, krestelėjo į priekį, atsimušdamos į dėtuvę.

—Ne, nesustok čia! — riktelėjo Ieva, apkabindama ir spausdama prie saves vis labiau drebančią mama. Atsisukęs pažiūrėti, ar kėbule kaimynams viskas gerai, vėl ėmė važiuoti.

—Kas nutiko? Ko išsigandai? — romiu balsu paklausė, tarsi vengdamas be reikalo išgąsdinti mama.

—Taip, kas nutiko?! — prisidėjo ir ji.

—Nieko, — kreivai šyptelėjusi atsakė žiūrėdama į baimingai išsiplėtusias jos akis. — Man taip patiko kaip dainuoja kaimynai, kad nesusivaldžiau ir cyptelėjau.

—O kodėl dabar nedainuoja?

—Turbūt ilsisi, paskaudo gerkles, — mėkstelėjo į langą už nugaros, patikrinti, ką jie veikė. Iš įsitempusių kaklų ir į tolį įbestų žvilgsnių, spėjo, kad pastebėjo gandralizdį ir dėl to nutilo visos dainos.

Priartėjus prie Vilkaviškio Ieva dar nepajėgė atsitokėti. Baiminosi jau ir pro langą dirsčioti, ar vėl prieš akis nesušmėžuos sieloje siaubą sėjantys, beveik kasdieniais tapę vaizdai. Tačiau, kad ir kiek daug šlykštybių iki šiol tekę pamatyti, priprasti, su tuo susigyventi, nesugebėjo. Išseko dėtis abejingai, užsimerkti, kada vieną rytą, po nuožmaus naktinio mūšio, miesto aikštėje pagarbiai laidojo tarybinius aktyvistus ir liaudies gynėjus, dar iš vakaro kumščiu įspėjamai grūmojusius, kad sovietų valdžia paprastais valstiečiais niekada nepasitikės ir ieškos banditų kiekviename namų stalčiuje, grindų tarpuose, o sekantį — rasti dilgėlynuos, skriedromis, šiaudais ir negyvais šunimis ar katėmis apkrautus partizanų kūnus. Paskutinį kartą, dar praėjusią savaitę, Buzai su sėbrais prievarta išsivedė visą kaimą pažiūrėti kaip šie išsityčiojo iš bunkerių metaliniais kabliais ištrauktų poros partizanų. Peiliais ant kaktų išraižė Gedimino stulpus, vėliau padegė, o kad jiems būtų dar smagiau, surengė puotą, atsigabendami savo stribienes ir imdami šokti. Pastebėję, kad čia nebuvo "vokiečių kekšės" savo rankomis Jonas už plaukų atitempė ir plyšaujančią Ievos mamą ir liepė žiūrėti į smarvę skleidžiantį laužą.

—Aš noriu pamatyti Jokūbą, — pro šalį pravažiavus kapines, tarė mama. — Leisk su juo pasikalbėti. Jokūbas manęs pasiilgo, — veržėsi perlipti pro Ievą ir atsidaryti duris.

—Marcele! — tėvas atitraukęs vieną ranką nuo vairo, ja sučiupo mamos alkūnę. — Tuoj prasidės mišios, — sulig žodžiais, iš bokšto nuaidėjo varpas.

—Jis pyksta, kad jo nelankau!

—Dabar ne laikas.

—Jis negali laukti! — net išraudusi plyšavo. — Prašo, kad ateičiau. Nori dėl kažko įspėti!

—Ieva, prilaikyk ją, kol pravažiuosim kapines. Tuoj pamirš, — tėvas net neketino sustoti. Priešingai, paspaudęs gazą, duobėtu žvirtkeliu važiuoti greičiau.

Nors išgirdo paliepimą, Ieva, apkabinusi pamišėliškai spurdančią mama, sudelsė. Nori dėl kažko įspėti. Kareiviai, baltomis akimis. Galvoje aidintys šiurpūs žodžiai nedavė ramybės. Jei jie susiję su naktį už Vilkaviškio sustojusiais vagonais ir juose įkalintomis paslaptingomis būtybės, gal mama nekliedėjo? Galbūt verta palydėti prie kapo, jog, neva brolis, pasakytų šį tą daugiau?

—Sustok, — atsisukusi įsakmiai pasakė tėvui.

—Ką? Kodėl? — suglumo.

—Nuvesiu ją pas Jokūbą, — išgirdusi mama nustojo spurdėti. — Tik trumpam, — Ieva švelniai paglostė jos plaukus už ausies. — Netrukus ateisime.