Gyvybės Kulka

XVII - Šėtijų Vyrai

Ringsodama karštu, po visą kambarį garuojančiu vandeniu, pripildytoje praustuvėje Agnė mintimis trumpam paliko naujų priešų užkariautus Mikytus. Tingiai judindama sulenktus kelius, švelniai tukseno vieną į kitą, jusdama kaip malonius bangelės keliauja palei įsitempusius sėdmenis. Ištraukė iš dugno iki raudonumo įkaitusią ranką, susidomėjusi maksojo į susiraukšlėjusią pirštų oda, mažyčius apgamus ant delno, ant riešo ryšiai išvagotas linijas. Tik po kurio laiko atsipalaidavusi klausėsi pravirų langų tylos, nors dar vakar per visą kaimą ritosi pragaištingi į paniką puolusių vaikų ir moterų riksmai, bandančių pasprukti ir pasislėpti svetimuose namuose nuo netikėtai kaip sniegas vidurį liepos užvirtusių, kraupiausiais garsais skalaujančių, nieko aplink nematančių, tik gyvą, šiltu, sultingu krauju atsiduodantį, pašėlusiu širdies plakimu viliojantį žmogų. Dar iki dabar ausyse aidėjo, kada naktį, prie pat namų sienų, aitriais puvėsiais dvokiantis padaras, tarsi ilgus amžius kentėjęs badą, gerą valandą čiaumojo vis tyliau inkšiantį žmogų. Iš vis slopstančio maldavimo gelbėti, spėjo, kad tai didžiausia aplinkinių kaimų pletkininkė Marijona. Padaras, sočiai paskanavęs, išleido tokį pasitenkinimo garsą, kurį žmonės išleidžia nualinti saulės kaitros, atsigerdami šalto, atgaivinančio vandens.

Iš pradžių Agnei buvo sunku. Iki ryto, nevalingai klausydamasi lauko garsų, tarp kurių pagaudavo ir retkarčiais barkštelint šūvius, neužmigo ir šnipinėjo, ką darė močiutė. Toji nepaliaujamai vartė senus užrašus, sėdėjo prie krosnyje pleškančios ugnies, kažką užsimerkusi burbėjo, bet, sprendžiant iš to, kad pabaisos, niekaip nesitraukiančios nuo gyvenamųjų sodybų, iki dabar kaip gaištantys šuvos šmirinėjo Mikytų gatvėmis, niekas nepadėjo.

Iki dabar jų suskaičiavo keturiasdešimt. Prieš eidama maudytis, iškišusi galvą pro langą, matė kaip pora jų, galėjo prisiekti, tikrai anksčiau pažinotų, slankiojo palei našlės Magdalenos uždarytas langines, bet atkakliai veržtis, spardyti duris, kaip dera žmogui, nesiruošė. Ar ten tik nebuvo Magdės pusseserės? Kišdavusios nosį į Liudos ir Agnės namus, su prašymais išburti, kada sutiks svajonių vyrus?

Bet kas vyko jų galvose dabar? Ar jie pasidavė gyvuliškiems instinktams ieškoti kuo užpildyti skrandį, ar vis dėlto juose ruseno kadaise gyvenusio žmogaus sielos liekanos? Juk tada, kai į namus įsiveržė tėvukas, atrodo, net ir ketindamas be jokių skrupulų parsiversti Liudą ant stalo ir iššiepęs dantis sušveisti, išgirdęs Agnės išsigandusį balsą, atsitraukė.

Zombiai, toptelėjo Agnei. Kartą mokykloje girdėjo šį keistą pavadinimą, kada kažkuris bendraklasis atsinešė knygelę apie tolimų kraštų gentį, kurių tarpe gyveno šeima, pasakojanti, jog buvo mirusi ir palaidota.

Prisikėlę mirusieji. Taip, tai tikrai jie.

Išlipusi iš prausyklos, įsisupo į rankšluostį. Besimėgaudama bent jau kol kas nenutilusiais žvirblių čirškėjimais, priėjo prie lango. Palei tvorą brazdinosi atsilupusios pilkos odos ir kaulų rinkinys, atrodo, vos pajėgdamas išlaikyti savo ir taip menką svorį. Į dantis įsikandęs kažkokį mėsgalį, goktelėjo negyvas akis į Agnę. Kaip ir tikėjosi, prie jos nesiartino, o nuvinguriavo gatvės link, kurios vidury tekšojo nuo Jadagonių atitemptas bei kraupiai išdarkytas Stočkaus kūnas. Dėl to Agnė piktdžiugiškai šyptelėjo. Beširdiška, bet... Tai tarytum kerštas už visas jo padarytas skriaudas.

Be menkiausio garso, prie jos priėjo Liuda. Ištiesusi apvalios formos, tamsiai mėlynos spalvos, visai kaip iš zombių yrančio kūno varvančio tiršto skysčio, pakabutį, tarė:

— Užsidėk ant kaklo. Tai apsaugos tave nuo jų. Šį rytą teko gerai paplušėti, kol pasigavus išgramdžiau iš vieno tą masę.

Vadinasi, tas kaltūnas dar nesusilpnino močiutės, jei sugebėjo priversti zombių jos nepulti. Nors garbės žodis, tuoj įsimes infekcija ir kraujo užkrėtimas, nusinešantis myriop paskui šias pabaisas.