Gyvybės Kulka

I - Mėlynių Karys

2021-09-10

Parašiau trečdalį istorijos ir dingo energija rašyti toliau. Tikiuosi, kad skaitytojai man padės. Dabar keliamos dalys taisytos. Istorija fantastinė, tačiau iki fantastinių įvykių reikia pakentėti, nes tekstas ilgas :))

„Mielas Jurgi,

Praėjo daugiau nei metai nuo tos dienos, kuomet mokyklos suole nebeišvydau tavęs. Beveik keturi šimtai tuštumos persmelktų dienų. Atrodo tai tiek daug, bet kartu ir per mažai, kad užmirščiau tave. Prisimenu paskutinę mudviejų praleistą akimirką... Žinau, jog tau, Jurgi, turbūt ji nereiškė nieko, tačiau man — daugiau nei visą pasaulį. Kaskart eidama tomis pačiomis Vilkaviškio gatvėmis, atsidūstu. Ne iš jaudulio, jog tą kartą, po blausia žibinto šviesa manęs vos nepabučiavai, ne iš ilgesio, jog neatsisveikinai ir apsisukęs nuėjai, bet iš skausmo, nes daugiau tavęs nebemačiau..."

Drebančia ranka išraičiusi paskutinį žodį, Ieva stuktelėjo apsunkusią nuo minčių galvą į pušies kamieną. Pajuto kaip raityta medžio žievė per šviesių plaukų sluoksnį rėmėsi į pakaušį. Stipriai užsimerkusi sulaikė kvapą. Leido sau dar vieną trumpą akimirką perbėgti prisiminimų takais, o tada išplėtė šnerves. Įkvėpė gyvybe alsuojančio miško oro. Plaučiai prisipildė šviežia, dar šį rytą lietaus nuplautų tankių žolynų bei mėlynių krūmokšnių gaivuma. Viršuje, ant vėjyje siūbuojančios pušies šakos, margais sparniukais suplazdeno vieversys, ir, pakilęs į saulę, linksmai sugiedojo. Skambi melodija suvilgė Ievos ausis. Nepajuto kaip kilstelėjo lūpų kampučius. Užvertė ant nuogų šlaunų gulinčią užrašinę. Šiandieną pakaks. Įsmeigė apkandžiotą pieštuką į samanų palatą bei prisitraukė randuotas kojas arčiau savęs. Skausmingai atsidususi parėmė smakrą į kelius. Tai kas, kad nusprendė daugiau neberašyti Jurgiui. Galėjo kartoti kiek nori, apgaudinėti save, jog laikas gydo, senus atsiminimus užgožia nauji, bet širdžiai neįsakysi — ji vis tiek liūdės.

Žvilgtelėjo į dešinę pusę, kur prieš vienuolika metų su klasės draugais pasodino ąžuoliuką. Tai turėjo simbolizuoti juos, tuos į gyvenimą ryžtingai žengiančius vaikus. Turėjo augti kaip šis į viršų beskverbiantis augalas, pildyti savo svajones kaip sprogstančius pavasarinius pumpurus, tverti aštrius kaip varnų kapojimai sunkumus. Kokia nesąmonė. Atrodo, kuo daugiau Ievos draugų tolo nuo gimtinės, tuo labiau jis žaliavo ir šlamėjo. Nuo tokios minties jai sumaudė krūtinę. Norėjosi prieiti prie to ąžuolo, nuskinti visus jo lapus, nulaužti kuo daugiau šakų, kad jis iš tiesų primintų savo šeimininkus.

Ieva pasirėmė delnais į minkštą žemę. Atsistojusi siekė nusipurtyt sijoną ir skruzdėmis aplipusias kojas. Pasilenkė pasiimti daiktus, tačiau visai netoli, maždaug už dešimties metrų, subraškėjo avietynas. Vienas po kito į dangų pakilo ištisas būrys įbaugintų paukščių. Ieva priglaudė ranką žemiau kaklo — visad taip daro, kai išsigąsta. Akyse pradėjo temti, užslinkę grėsmingi šešėliai sodriai žalią mišką pavertė pavojingų būtybių pelkynu.

Reikėjo nešdintis. Besidairydama į šalis, Ieva greitai susimetė daiktus į kuprinytę. Norėjo judėti sparčiau, bet pirštai sustingo kaip varvekliai, o kylantis pulsas, atrodė, iššoks pro ausis. Pakilo ūžiantis vėjas. Ieva dar labiau sunerimo. Gal visa tai tik vaizduotės vaisius? Per daug galvojo apie blogus dalykus, jog nebesupaiso, kur pramanas, o kur realybė? Dar sykį ketino atsigręžti į klasės ąžuoliuką, bet tada, visai netoli jos, tarp šiurenančių mėlynių krūmų sublizgėjo ginklo vamzdis.

Ir staiga miškas tapo jo sąjungininkas. Ieva pajuto tarsi nematomos medžio šaknys surakino pėdas. Nebegalėdama žengti nei žingsnio, nukreipė pasigailėjimo prašančias akis į žėrintį ginklą. Nebyliai maldavo, kad neiššautų gyvybę atimsiančios kulkos. Bet veltui. Pasigirdo garsus pokštelėjimas. Mergina nuleido galvą į žemę, kur iš nuo pečių nukritusios odinės kuprinės pabiro daiktai. Užrašinėje atsivertė paskutinis Jurgiui rašytas laiškas.

Ieva pažvelgė į pilvą, kur pajuto žvėrišką skausmą. Manė pamatysianti kiaurai pro rūbus besisunkiantį kraują, bet toje vietoje tebuvo suknelės medžiaga ropojanti boružė.

Netikėdama savo akimis užsimerkė ir papurtė galvą. Ne, šito negalėjo būti. Juk pati regėjo į ją nukreiptą ginklą, girdėjo ausį rėžiantį šūvį.

Vos gaudydama kvapą Ieva pakėlė akis į tą patį krūmyną. Tik šį kartą jis žibėjo ne mėlynomis uogomis, bet varvančiais raudonais lašais.

Bėgo taip greitai kaip galėjo. Mėgino didinti tempą, kol nepasivijo jai skirta kulka. Nuolat besidairydama atgal skaudžiai voždavosi į lyg iš niekur išdygusius medžius, kliūdavo už besiraizgančių žeme kaip kėslingi žalčiai šaknų ir tarp lapuočių besislepiančių kelmų. Baiminosi, kad mindama ant smulkių, garsiai traškančių šakelių, ginkluoti kariai ją atseks. Pralenks, iššoks prieš akis ir tada tikrai pašaus. Bet kas nušovė mėlynėse besislėpusį banditą? Negalėjo būti jo bendražygiai. Vadinasi pakliuvo į dviejų tarpusavyje kovojančių pusių lauką. Tai suvokusi Ieva net kluptelėjo. Ją stebėjo ne šiaip teritorijoje patruliuojantys kariai. Sunku priimti tiesą, bet ji tapo susišaudymo priežastimi.

Vienintelis klausimas — kuri pusė gynė ją.

Peršokusi aukštą dilgėlyną pasiekė taką. Dusdama iš nuovargio pagaliau pamatė miško pakraštį ir savo palei beržą paremtą dviratį. Kad ir kaip jėgos buvo išsekusios, nesiryžo leisti sau pailsėti. Žinojo, kad nesugebės užšokti ant sėdynės, todėl griebusi vairą, bėgo greta dviračio. Tik tada kai miškas liko toli už nugaros, sulėtino tempą, kol net pati nepajuto, kad vos vilko kojas. Velniškai maudė kūną. Seni odos nubrozdinimai iš naujo kunkuliavo perštinčiu skausmu. Jautė, kad plaučiuose buvo ne oras, o draskanti tuštuma. Bet bandydama įkvėpti, pro burną įskrisdavo tik baimės gūsis, užpildantis ne dūstantį organizmą, o nusiraminti negalinčias mintis.

Kas, jei jos gyvybę bandė išplėšti savi? Juk žmonės kalbėjo apie tai, o gandai neatsiranda iš niekur. Partizanai tebuvo plėšikai, grobiantys turtą iš paprastų valstiečių. Visai ne Lietuvos ir jos gyventojų gynėjai. Ieva stengėsi išmesti tokias baisybes iš galvos. Ne, ne, kai kurie tik ir tenorėjo, jog taip manytų. Partizanai geri, jie tėvynės pasididžiavimas, paskutinė viltis atsikovoti savo žemes ir tik okupantai bei jų padugnės pakalikai skiepija prieštaringą nuomonę.

Būtent tokie kaip mėlynių karys.

Svirduliuodama Ieva pagaliau apžergė dviratį. Likę trys kilometrai praskriejo nejučia. Įsukusi į namų kiemą mergina iš palengvėjimo atsiduso. Saugu. Net agresyviai aplodamas girgždančius ratus Sargis neatrodė toks pavojingas kaip paliktas miškas. Nulipusi nuo dviračio Ieva susmuko prie šulinio. Nenorėjo įžengti į namus kol galutinai neišgaravo baimė. Apie tai nevalia pasakoti tėvams. Ne tik tėvams, net Nijolei, nors kad ir kaip bus sunku turėti paslapčių nuo pusseserės.

Švelniai patrynė šviežią sumušimą ties keliu. Vizgindamas uodegą pribėgo Sargis ir puolė jį laižyti. Draugiškai paglosčius gauruotą šunį Ieva išleido paskutinį nerimo atodūsį. Vos pradėjo atsipalaiduoti, sukilo milžiniškas noras nusnūsti. Stodamasi metė žvilgsnį į dviratį. Kažkas ne taip. Ne iš karto suvokė kas, tik pajuto kaip tūkstančiai adatų smigo į krūtinę. Galiausiai kilstelėjo ranką prie peties, o tada užsidengusi burną pabandė sutramdyti norą garsiai surikti. Ne, to negalėjo būti! Tiesiog negalėjo!

Supratęs, kokia šeimininkė susikrimtusi, Sargis gailiai sucypė, bet Ieva nuvijo jį šalin. Visi brangiausi laiškai, skirti Jurgiui, liko ten, kur ji vos nežuvo.

Šalia raudonų mėlynių.