Gyvybės Kulka

XIX - Gyvybė ar Žmogiškumas?

Apsimesti, kad nesuprato Mato žodžių, sekėsi sunkiai. Rodos, kiti taip pat mėgino juos praleisti pro ausis ir elgtis lyg niekur nieko. Kai jis nusprendė, kad metas šiek tiek pailsinti kojas ir protą, Martynas su Jadvyga puolė kalbinti Ievą, klausinėti, kiek jai metų, koks dalykas geriausiai sekdavosi mokykloje. Retkarčiais pavykdavo pamiršti pamiršdavo į pelenus virtusį išorinį pasaulį. Vėliau klausydamasi spalvingų istorijų apie keliones po kitus Lietuvos kraštus, sutiktus įžymiuosius pogrindžio karius, ankstesnį gyvenimą iki išėjimo į mišką, Ievai atrodydavo, kad netrukus galės sugrįžti namo ir visos svajingos kalbos jaukioje prietemoje liks tik kaip gražus atsiminimas. Ypač ją sužavėjo istorija apie partizanų ir jiems talkinusių stribų užimtą netolimą Pajevonio miestelį. Tačiau vos tik akies kampučiu pamatydavo šmėstelint Mato šešėlį arba nugirsdavo jo sausą kostelėjimą, apimdavo įniršis. Toks, kad buvo sunku susivaldyti nenukabinus nuo sienos ginklą, nenutaikius į jo amžinai suirzusį veidą ir šalia bjauraus rando įpaišyti kruviną skylę. Tvirtai sukasdavo dantis, įleisdavo nagus į odą, giliai kvėpuodavo, kol nors kiek nurimdavo. Nenumanė, kad įmanoma taip nusivilti žmogumi ir imti jo neapkęsti.

O juk tai Matas... Tas pats, dėl kurio Nijolė ketino nusižudyti. Ar ji bent nutuokė, kuo tapo jos sužadėtinis? Ką ji pasakytų, jei būtų čia?

Bet labiausiai ramybės nedavė klausimas, ar Nijolė žinojo, kad ne zombio įkandimas atėmė galimybę kvėpuoti, regėti pasaulį, dar kartą susitikti su Ieva, o Matas, jos mylimas sužadėtinis?

Jau geriau dingti iš čia, bandyti išgyventi neprarandant žmogiškumo ir mirti nuo zombio įkandimo, negu tūnoti užantyje Mato, kuris, užklupus pavojui, net nemirktelėjęs galėjo ištaškyti smegenis ir sušerti jiems. Tai nebe tas uolus konservų fabriko darbininkas, nuo spektaklio miesto bibliotekoje jos pusseserę įsimylėjęs berniūkštis. Ir tuo labiau ne svajonių jaunikis, kokį buvo galima įsivaizduoti iš Nijolės svaičiojimų.

Jei karas, trėmimai, zombiais tapusių tremtinių invazija jį taip neatpažįstamai pakeitė, Ieva nenorėjo pagalvoti, kad tas pats galėjo nutikti ir jai.

Bet kokiu atveju, laikas tiksėjo. Neteks gyvybės arba žmogiškumo.

—Manau pailsėjom ir galim kilti į viršų, — atitraukęs trijulę nuo kalbų, Matas, iki tol rymojęs prie stalo, ant pečių užsidėjo ginklą.

—Keliausim į stovyklą?

—Ieva, — kreipdamasis vardu, privertė ją krūptelėti. — Ar galime pasiskolinti tavo tėvo sunkvežimį? Povilai, minėjai, moki vairuoti?

Nebylys palugniai linktelėjo. Ieva nenoromis jam paantrino. O kas beliko? Gal jei nors kiek įsiteigs, Matas pagaliau ją nuves pas Stasių?

—Turėtume prisikaupti kuo daugiau maisto. Kitaip greičiausiai, ilgai jo negausime. Mus remiančios šeimos dabar tikrai nieko nebeduos, — liūdnai sumarmėjo Jadvyga.

—Tai padarysime mes. Judvi liksite čia, — išpoškino Matas.

Pyktelėjusi mergina pašoko nuo gulto.

—Turbūt juokauji?

—Taip saugiau. Pasirūpinsi Ieva.

Žaibuodama akimis, Jadvyga tvirtai sučiaupė lūpas.

—Prašau tavęs.

—Gerai. Bet tai pradeda man atsibosti.

Sumišusi Ieva virptelėjo. Priglaudusi delną virš prakaito išmuštos krūtinės, nedrąsiai žvelgė į vis dar pykčio perlietą Jadvygos veidą ir suglumusį Matą. Kodėl jai turėjo atsibosti prižiūrėti Ievą? Juk nei karto to nedarė.

—Iki aušros grįšime, — pasilenkęs prie tunelio angos mestelėjo. — Pasisaugokite.

—Nebijok, — jam iš paskos lįsdamas tarė Martynas. — Kaip sakiau, niekas čia jūsų neras.