Gyvybės Kulka

XV - Skolinga Gyvybę

Tą kartą ilgai spyriojosi eiti į mokyklos pavasario šokius. Bijojo, kad niekas neišties rankos ir nepakvies paskutiniam, romantiškam rožių valsui. Tačiau dar labiau didžiulį nerimą kėlė, jog tas, su kuriuo nuoširdžiau troško suktis lėtu ritmu, bus su kita ir net nepagalvos apie Ievą, ištisą vakarą mintyse prašančią bent pažvelgti į jos pusę. Muzikantai pagrojo jau du nuotaikingos polkos kūrinius, o ji vis dar sėdėjo ant suolo salės tamsiame gale ir rijo kartėlio apmaudą. Stebėjo kaip Matas priglaudęs skruostą prie Nijolės kaktos kažką ilgai kuždėjo. Turbūt kaip stipriai ją mylėjo ir svajoja vesti, auginti vaikus, gyventi Vištytgirio pašonėje. Nijolės akys net prietemoje spindėjo kaip ryškiausios žvaigždės. Ieva nebegalėjo žiūrėti į juos ilgiau. Ar įmanoma dar labiau pavydėti tokios laimės?

Kitoje šėlstančių jaunuolių pusėje pamatė Jurgį. Iš visų vaikinų jis išsiskyrė labiausiai. Niekas neprilygo tokiam nepriekaištingam šokėjui. Pasiraitojęs baltinių rankoves glaudė prie savęs merginą iš tos pačios klasės, o toji godžiai neatitraukė akių nuo vaikino lūpų. Ieva stipriai sukando dantis. Tai neteisinga! Tos raumeningos rankos turėjo apglėbti Ievą, o ta plati šypsena būti skirta jai, o ne tai kvailai vištai!

Ieva nebesitvardė. Pyktis paėmė viršų. Per ilgai patyliukais niekino visas prie Jurgio lipančias gerbėjas, tačiau tą kartą nebeiškentė. Metų metus buvo nematoma lyg niekuo neišsiskirianti geltona pievų pienė. Norėjo tapti raudona.

Sugavo apdujusį Nijolės žvilgsnį. Galva kryptelėjo į Jurgio pusę. Nijolė kartu su Matu įtariai stebėjo Ievos veiksmus. Artėjant prie plastiškai judančio Jurgio, pajuto veide kylantį karštį. Jis sustojo. Pažiūrėjęs į Ievą sutriko.

— Sveika, Ieva, — atitraukęs rankas nuo partnerės tarė. Žydrame žvilgsnyje pamatė visą pasaulį. Tai, ko taip ilgai laukė.

— Labas, — vos atpažino savo drąsų balsą.

Kelias sekundes žiūrėjo vienas į kitą. Nesuprato kaip jos virto minutėmis, valandomis, o aplink šokantys draugai išnyko, palikdami šokių salę tik jiems.

Ir rožei.

Sukdama tarp pirštų sudžiuvusį stiebą, negalėjo patikėti, kad ši valso gėlė priklauso tam pačiam, ten, užgrobusiam jos namus, išalkusiam ir be jokios sąžinės graužaties motinos kūną ryjančiam padarui. Visaip stengėsi, bet nesugebėjo išmesti iš galvos kaip jo liesu, tamsiomis dėmėmis išmuštu, beveik suirusiu kūnu varvėjo svetimas, rožės spalvos kraujas. Ieva prisitraukė kelius arčiau savęs. Padėjo ant jų galvą. Bandė sulėtinti sumišusį širdies plakimą. Norėjo pravirkti. Taip smarkiai, jog uždustų, jog mirtinai pribaigtų ir nebetektų gyventi su šia pragaištimi. Kažkaip išleisti tą skausmingą nuostabą, tačiau buvo per daug sukrėsta, kad sugebėtų įsakyti savo kūnui normaliai funkcionuoti. Tik sėdėti susigūžus prie kamino ir stebėti pro stogo skyles prasibraunančią dienos šviesos ruoželius. Galėtų tai daryti ištisas valandas, dienas, kol Jurgis ar kas nors kitas ją suras ir susikiš į skrandį.

Po tokios minties Ieva įsikando sau dilbio odą, kad nesuriktų. Jurgis pabaisa! Nužudė jos mamą! Ėdė kaip puotos desertą. Kad ir kiek tai sau kartojo, po kelių minučių tai atrodydavo vis baisiau. Protu nesuvokiama, kas nutiko. Dar negalėjo su tuo susitaikyti, o tuo labiau suprasti. O kaip tai padaryti? Kaip neišprotėti?!

Kartais nugirsdavo gatvėje vis pasikartojančius šūvius, bet ir šie po truputį retėjo, kol nusileidus saulei, visai nutilo. Vilkaviškyje įsiviešpatavo mirtina ramybė. Nebesigirdėjo net žiogų čirpėjimo, šalimais esančio prūdo varlių kurkimas. Nieko. Lyg tie padarai ir gamtą surijo.

Pykšt.

Ieva balsu aiktelėjo. Šūvis nuaidėjo iš jos namų. Žiūrėjo išplėstomis akimis į skylę stoge ir laukė, kad vyks toliau.