Gyvybės Kulka

IV - Geroji Fėja

Lauke staigiai atšalo. Lyg Arkties vėjas būtų pasivijęs ir savo žvarbiomis nematomomis rankomis bandytų sugrąžinti Agnę atgal. Užvertė galvą į pilkus debesis. Mąsliai žvelgdama į juos, dar kartą, gal jau tūkstantąjį, pabandė susiekti su močiute. Negi tikrai per visus metus taip ir neišgirdo pagalbos šauksmo? Ar jau laikė Agnę mirusia, nesivargino padėti?

Tai gal tikrai pats metas tokia tapti?

Nežinojo, kodėl, bet tam pasirinko stoties šone raganos namelį priminančią kreivą būdelę, net iš tolo smirdančią lyg ne žmogaus, bet arklio šviežiu mėšlu. Atidariusi vos prie vyrių besilaikančias dureles, pamatė virš skylės zujantį bent tuziną musių. Kai užsirakino, jos pradėjo veltis į riebaluotas kasas. Iš pradžių bandė mosikuodama rankomis į visas puses įkyrius zvimbalus nuvyt, bet greitai suvokė, kad tai beprasmiška.

Nugarą atsirėmė į suklypusią lentų sieną. Užsimerkė. Net ir kęsdama vimdantį dvoką, tris kartus giliai įkvėpė. Privalo tai padaryti. Jau per daug žalos pridarė. Ir, apskritai, kam ji reikalinga? Nieko nebeturėjo. Net ir savęs, per visą šį trumpą gyvenimą, nepamilo, o jei ir toliau gyvuos, su nežinia kada pasireiškiančiomis galiomis, jos nekęs vis daugiau žmonių. Buvo susigyvenusi su mintimi, kad visa tai nebesugrįš, kad po tėvuko mirties tai bus paskutinis kartas, kada įvyko kažkas panašaus. Juk pažadėjo sau ir močiutei. Tačiau šį kartą Agnė to nebesuvaldė. Išsprūdo kaip ant dulkėto žvyro nukritęs obuolio kąsnis, kurio atgal į burną nebeįsidėsi.

Sukaupusi drąsa, iš maišo išsiėmė ir įrėmė mažytį, bet aštrų peiliuką sau į kaklą, kurį dar neseniai šildė Jurgio lūpos. Prisiminus tai, papilkėjusia oda nuvilnijo jaudinantis drebulys, kurį sekė kitas — kaltės ir praradimo jausmas. Kodėl šita prakeikta velniava negalėjo padėti, kai to labiausiai reikėjo: kai į namus įsilaužė ginkluoti vyrai ir liepė pakuotis daiktus, kai jėga sugrūdo į perpildytus, išmatomis dvokiančius vagonus ir net tuomet, kai suprato, kad tai paskutinis šansas išgelbėti tėvynainius, jai vis tiek nepavyko.

Kodėl motina iš vis jai leido gimti, jei žinojo, kad gimdoje brandina raganišką išperą?

Staigiai vienu judesiu brūkštelėjo per įsitempusią kaklo odą. Išleidusi tylų cyptelėjimą, pirštų pagalvėlėmis prilietė krauju pasruvusią žaizdelę. Ne, ir kam visa tai?! Kad pamokytų save? Kad atpirktų padarytas klaidas? Beprotiškai skaudėjo! Gal laikas sumažins kaltę?...

Gal. Gal. Gal. Pasirodo, mirti reikėjo daug daugiau drąsos.

Pajutusi tekantį kraują Agnė kaip mat persigalvojo. Daugiau to nebedarys. Nebandys iš savęs atimti gyvybės. Tačiau išsigando, jog nežinojo kaip sustabdyti gausiai tekantį kraują. Laikė užspaudusi įbrėžimą ir inkštė, jog prie tos vietos nepaliaujamai mėgino nutūpti musės.

Krūptelėjo, kai kažkas pabeldė į tualeto būdelės dureles. Agnei širdis nusirito į kulnus. Pro lentų tarpus pamatė lūkuriuojantį vaikėzą. Bijojo išlįsti laukan. Atitraukusi ranką nuo žaizdos pažvelgė į tamsiai raudoną delną. Pasidarė silpna, aptirpo kojos. Jei maiše nebus ko nors tinkamo aprišti kaklą, ką tuomet darys?

— Ar dar ilgai? — paklausė berniūkštis.

— Ne. Aš tuoj, — jusdama kaip kraujo upelis tekėjo link raktikaulio, pasikuitė tarp savo ir mamos rūbų. Kad ir kaip gaila juos sutepti, neturėjo kitos išeities. Prie įpjauto kaklo priglaudusi juodą kojinę, atkabino durelių kabliuką.

Metas nešdintis. Tikėjosi, kad vaikėzas nė neužmes į ją akies, o tik įsmuks į išvietę ir daugiau nepasimaišys jos kelyje, bet šis, pamatęs krauju persisunkusią kojinę ir delną, iš nuostabos pražiojo burną ir, pakėlęs du pirštus prie lūpų, garsiai sušvilpė. Atrodė, kad iš visų pusių pradėjo lįsti vienas po kito gauja valkataujančių berniūkščių. Agnė jų suskaičiavo bent šešetą. Žiūrėdama į purvinų vaikų veidus, pasigailėjo nepasidariusi sau galo. Niekada nemanė, kad galėjo taip bijoti. Nors ir maži, visa galva žemesni už ją pačią, tačiau pykčio ir jai nesuprantamo noro padaryti kažką nedorą, vaikėzai turėjo daugiau už pačius uniformuotus suaugusiuosius.