Gyvybės Kulka

IX - Močiute, Padėk Man

— Agne, kur tu pradingai?! — tarp medžių atsklido Baltraus sunerimęs balsas.

— Aš tuoj! — sušuko, negalėdama atitraukti apstulbusio žvilgsnio nuo ant kerpių ir šakelių apkritusių sagų tako. Nepanašu, jog kas nors netyčia pametė. — Man reikia minutėlės!

Sekdama juo, įsivaizdavo bene visus galimas scenarijus, kodėl jos čia atsidūrė. Įsitempusi krustelėjo nuo kiekvieno tylos drumstelėjimo, širdis mušdavo greičiau išgirdus bruzdesį krūme, iš kurio į orą pakildavo geltonpilvė zylė, odos plaukeliai stodavosi piestu nuo netikėto genio tarškėjimo ar voveraitės, graužiančios sulos varveklį. Mėnulio šviesoje, suskaičiavo apie trisdešimt sagų, kada takas nutrūko. Pakėlė akis į glūdžią pilko miško gilumą ir, jusdama kaip aštrus siaubas perėjo visu kūnu, apsalo. Aplink veidą ėmė spisti alkanai dūzgiančios musės. Maskatuodama rankomis, nedrąsiai žengė artyn, bėgiodama aprasojusiomis akimis nuo vieno prie kito storomis virvėmis aprišto pušies kamieno. Nuo vaizdo Agnei susuko skrandį. Rodos, ištino ir liežuvis, negalėjo sušukti Baltraus vardo. Jau geriau čia nebūtų pasukusi. Geriau ir toliau pas vadeliotoją būtų grįžusi pažliugusiais purvynais, negu pamatyti kaip pasibaigęs sagų takas atvedė prie kito — iš abiejų pusių prie kamienų pririštais negyvais jų šeimininkais.

Prisidengusi skausmo iškreiptą burną, Agnė nesugebėjo prisiversti nuo jų pasitraukti. Įkyrus balselis viduje maldavo prieiti, patikrinti, ar tikrai visi mirę, ar nebebuvo nors vieno išgyvenusio šitą kankynę. Linkstančiomis kojomis kėblino, vos nuo žemės pakeldama sustingusias pėdas. Krūtinę nusmelkė kvapą užimantis dūris. Jauni vyrai, ne ką vyresni už ją pačią, stovėjo priremti prie medžių, tvirtai virvėmis pririšti ties juodu krauju persunktais liemenimis. Dalis jų buvo
nežmoniškai subjaurotais veidais, atlupinėta pamėlusią oda, nurėžtomis ausimis, begėdiškai atsegtomis kelnėmis, į burną prigrūsta žemių su nupjautomis genetalijomis. Visų mundurai išplyšę tarsi sužvėrėję stribai siektų iš jų palikti tik siūlelius, su vietoj sagų likusiomis skylėmis. Šešiolika negyvėlių žvelgė į Agnę praviromis akimis, lyg bet kurią akimirką išspjautų šlykštų turinį ir paprašytų atlaisvinti virves.

Iki šiol daug girdėjo apie stribų patyčias iš partizanų. Kiekvieną kartą kaip ir dabar darydavosi silpna sužinojusi kaip pats tikriausias lietuvis, parsidavęs okupantams, kankindavo savo tėvynainį brolį, vilkdavo pusgyvį, pririštą prie sunkvežimio per kaimus ar net šaudavo į vis kitas kūno dalis, kol šis, sulaukęs lemiamo šūvio, mirdavo. Stabtelėjusi prie vieno, mažiausiai išniekinto, beveik nenurengto, su apysveikiu veidu, tik išdeginta nosimi, Agnė ties kulkšnimi pajuto deginantį perštėjimą. Iš pradžių pamaniusi, kad tai pamatytų baisybių pasekmė ir jai pačiai ims kristi galūnėmis, bet į koją iš ties buvo įsisiurbusi dėlė, turbūt suradusi ją baloje. Bijodama, kad skaudės, sukando dantis ir nagais prilietė slidų kūnelį. Atplėšusi nuo kraujuojančios odos, nusviedė tolyn. Atsargiai pirštais patrynė žaizdą. Nieko, sugis.

Palei basas partizano kojas mėtėsi kepurė. Pakėlusi ją, liūdnai įbedė žvilgsnį į sustingusios nuostabos miną vaikino veide. Kažkuo jis priminė Jurgį. Turbūt tomis žydromis, geranoriškomis akimis, kupinomis valiūkišku spindesiu ir tikėjimu šviesia ateitimi. Švelniai užmovusi kepurę, priglaudė ranką prie vėsaus skruosto. Ir dabar buvo sunku tvardytis nepradėjus raudoti balsu, kas jei čia išties būtų Jurgis?

Atsitraukusi nuo partizano, išvydo siaurą kraujo brūkšnį, paliktą nuo savo žaizdą čiupinėjusių pirštų. Paseilėjusi kitos rankos nykštį, ketino nuvalyti, tačiau kaip tik tada vaikinas, visą šį laiką nejudėjęs, sumirksėjo.

Apimta siaubo, Agnė sustingo. Jis gyvas?!

—Ei? — sušnabždėjo įdėmiai žvelgdama į ką tik sukrutėjusius akių vokus. — Reikia tave atrišti... Viešpatėliau, — ėmė dairytis, ar kur nors nesimetė peilis, bet apėjus kamieną pradėjo rankomis doroti mazgą. — Prašau, pasakyk nors žodį, — darbuodamasi kreipėsi į partizaną. — Tik laikykis, tuoj aš tau padėsiu.