Taigi tylėdami nuėjom į kavinę. Ten jis man užsakė arbatos su vanile. Nuostabi . Tokios skanios arbatos niekad negėrus. Einam prie reikalo. Aš sakau :
- Papasakok viska,- ir piktai pažiūriu.
- Kai tavęs nepažinojau aš su drau...
Aš jį pertraukiau:
- Nu žinau tą vietą pasakok nuo tos vietos kai aš išbėgau iš ligoninės .
- Gerai. Nu tada mane paleido iš ligoninės gyditis Kanadoje, bet dar užėjau pas tave į kalėjimą paaiškinti. Tu manęs nesiklausei tad išėjau į lėktuvą. Tada gydžiausi namie ir nunešiau lagaminą. Tavo mama atidarė duris, pagriebė lagaminą ir pasakė, kad aš tave keičiu į blogą pusę liepė palikti tave. Ir pasakė, kad jau yra naujas kandidatas į tavo vaikino postą. Ir dar truputį man grasino tad ir palikau tave ramybėj. Na, o nuo to laiko keičiau merginas kaip kojnes, nes norėjau rasti tokią kaip tu ir sukelti tau pavydą tomis nuotraukomis, bet ištikrųjų dabar net tos paprastos merginos neturiu. Visą laiką tavęs labai ilgėjaus.
- Aš ir tavęs,- ką? Ką aš pasakiau ? Kodėl nebenoriu pykti? Kas man ? Aš jam atleidau ? Aš pati savęs nesuprantu.
- Ką maniau nekentei manęs,- su palengvėjimu pasakė ir taip pat buvo apstulbęs.
- Na ne nepasiilgau šeip pasakiau,- bandžiau išsisukti, bet mačiau, kad dabar jis manim jau nebetikės.
- O kas tau nutiko per tą laiką ?
- Aš tiesiog buvau namie, o vasarą pas senelius Floridoje. Ten susiradau vaikiną. Ir mes dar neišsiskyrėm, bet būk ramus aš jo nemyliu,- aš ant Vilijamo visai nebepykau net šyptelėjau ir nusijuokiau.
- Vau. Turi vaikiną? Otu dar pyksti ?
- Ne , ką čia pyksi,- tuo metu jaučiausi laimingiausia pasaulį.
- O tu dar myli mane ?
- Nė trupučio,- sumelavau, neleisiu jam žinot visos tiesos.
- O gaila aš tave tai myliu,- pasakė liūdnas.
- Tau gaila ne man,- pavaidinau, kad man jo žodžiai nieko nereiškia.
Bet išrimto jūs visi žinot ką jaučiu jam.
