Nedrąsiai įžengiau į savo pačios namus. Mama pasakė tik vieną dalyką, bet ne man, o Markusui :
- Miegosi ant sofos.
Ką jis čia pasiliks ? Ką jis čia veikia ? Jis tylėjo aš irgi. Galų gale nusprendžiau pradėti pokalbį :
- Labas ką čia veiki ? Tu taip netikėtai atvykai. Neperspėjai,- bandžiau kalbėt lyg niekur nieko, bet balsas virpėjo.
-Spėk,- pasakė.
- Norėjai aplankyt Kanadą ?- apsimečiau durnele .
- Aišku, kad ne,- šyptelėjo ir nusijuokė.Ir pridūrė :
- Dėl tavęs.
- O ko tau iš manęs reikia ? - kvailokai paklausiau.
- Noriu, kad vėl būtum mano mergina. Aš tave myliu. Kodėl tu su Vilijamu. Jis tau netinka.
- Aš jau sperndžiu kas man tinka, o kas ne. Ir antą iš kur apie jį žinai ?- piktai surėkiau.
- Vienas žmogus pasakė, bet tai tirai ne tavo mama ir ne tavo pusseserė.
- Seneliai?- tik kai paklausiau pati supratau, kad tai neįtikėtina.
Ji prunkštelėjo :
- Rimtai ? Tokios mintys ?
- Dink iš čia,- suklykiau.
- Mane čia priėmė juk girdėjai, kad galėsiu miegoti ant sofos,- piktadžiugiškai šyptelėjo.
- Aš nekenčiu tavęs ! Dink ! Nenoriu tavęs matyti !- surėkiau.
- Nerėk, girdžiu,- pasakė daug pikčiau.
- Neaiškink , kas tau pasakė apie Vilijamą ?
- Nepatikėsi, pats jis.
Aš likau stovėti be žado. Kaip jis galėjo. Turėsiu rytoj su juo rimtą pokalbį.Kiek patylėjus pasakiau :
- Įsikalk į galvą aš tavęs nemyliu. Ir niekada nebūsiu tavo,- dar suklykiau ir išėjau trenkdama duris į savo kambarį.
Buvau be galo įniršusi. Visa net raudona. Ir niekada dar Markusas nebuvo kalbėjęs tokiu tonu su manimi.
