Tas žmogus šalia mamos buvo tėtis. Aš jo taip pasiilgau. Vos tik jį pamačius apsipyliau ašaromis ir kaip mažas vaikas išskėtus rankas bėgau link jo. O tada jį stipriai apkabinau ir nepaleidau kokias dešimt minučių. Aš jį matau maždaug po pusantrų metų. Tada pasisveikinau su mama ir iš laimės tik tylėjau ir negalėjau atsidžiaugti šia akimirka.Tada mes tryse patraukėme link mamos mašinos. Valio . Ji per vasarą išsilaikė teises ir nusipirko seną kledarą, bet man tai nerūpi svarbu, kad važiuotų. Po kiek laiko pradėjau kalbėtis su tėčiu :
- Tėti, aš tavęs taip pasiilgau. Kokia staigmena.
- Aš ir tavęs pasiilgau, tu, tokia pasikeitus,- jis šyptelėjo.
- Kiek laiko čia būsi ?
- Mėnesį,- nedrąsiai pasakė.
- Tik?- viltingai liūdnu balsu paklausiau .
Bet nusprendžiau neliūdėti ir džiaugtis diena.
Tada mes grįžome namo. Tėvai jau buvo suruošę vaišių stalą. Ten buvo milijonai saldumynų. Aš taip džiaugiausi šia diena. Visai pamiršau Vilijamą. Ir gerai. Kiekviena dieną apie jį galvoju, šiandien ne. Vakare kai buvau nusikalus nuo įspudžių ir norėjau eiti miegoti tėtis mane pasikvietė:
- Kornelija negi manai, kad negausi dovanų už praitą gimtadienį ?- ir šyptelėjo.
- Tėti man nieko nereikia,- ir aš tikrai nieko daugiau netroškau.
Bet tėtis ištraukė mažytę dovaną. Kadangi žinojo, kad ieškau darbo padaovanojo kosmetologės kūrsus trim mėnesiam.
- Ačiū ,tėti,- tyliai pasakiau. Ir dar pridūriau:
- Tu visada žinai ko aš trokštu.
Tą dieną jaučiausi laimingiausia pasaulyje. Ir man nieko netrūko.
