Ryte :
Dabar esu uždaryta policijoje kol atskris mama. Pasirodo ji paskelbė paieškas kai neberado manęs. Policija pasakė, kad jie mane įsitempė su antrankiais, nes bijojo, kad nepabėgčiau, parų davė irgi bijodami, kad nepabėgčiau.Areštinėje klaiku . Ačiū Aukčiausiajam, kad aš čia viena (areštinėje). Laukiau mamos, bet ir bijojau jos. Ji bus pikta kaip širšė. Beveik pamiršau tą asilą, nes patikėkit areštinėje meilės sunkumai nublanksta .
Dieną:
Atėjo tas asilas aplankyt. Atnešė mano mėgstamiausių turkiškų saldainių ir gėlių. Aš tik jį pamačius ir pasakiau :
- Ko atėjai, pavaišint ?- sarkastiškai paklausiau .
Neledau jam atsakyt :
- Dink iš čia ! Tu man miręs !- išrekiau į ausį.
- Aš tik norėjau tau paaiškint visą tą mėšlą ir paklaust kaip atsidūrei čia . Nepyk kaip laikais ?
- Ge ...- pavaidinau, kad atsileidžiau.
Tada vel prakalbau
- Ei su kuo aš čia kalbu jei tu man miręs? Su nieku. Man reik pas psihologą jei kalbu su nieku,- šyptelėjau ,o tada piktu, smerkenčiu žvilgsniu pažvelgiau į jį.
- Tu, mane žudai kai pyksti ,- liudniu balsu pasakė.
- Tai valio , tu, tikrai miręs!- šūktelėjau iš džiaugsmo ( sarkastiškai žinoma)
O tada pasakiau :
- Jei nenori, kad tavęs dar labiau nekęsčiau dink iš čia ,- piktai pasakiau.
Ir mano laimei jis apsisuko ir nuėjo,bet dar pridūrė
- Aš myliu tave Kornelija .
- O aš tavęs nekenčiu,tikiuosi daugiau mes nebesusitiksim. Ate ,- dar sumurmėjau.
Bet ištikrūju mano meilė jam nepaaiškinama . Turbūt niekas kitas taip stipriai nemoka mylėt kaip aš Vilijamą.
