Taigi jau savaitė kaip jokių žinių iš Markuso. Mane griaužia sąžinė. Kažkodėl jaučiuosi kalta. Bent jau Vilijamas mane guodžia. Viską papasakojau mamai, nes ji nieko iki šiol nežinojo. Mama sakė, kad jos manimu man geriau buvo su Markusu negu su Vilijamu ir, kad kvailai pasielgiau palikdama Markusą. Na, bet ji nesupranta kaip aš myliu Markusą. Tai vat. Gal truputį pagerėjo santikiai su mama. Tėčio ilgiuosi.
18:05 :
Su Vilijamu nusprendėm pasportuoti. Bėgsim miestu, pro parką tada vėl miestu na ir atbėgsim prie tilto. Kai atbėgom ant tilto kalbėjomės apie gyvenimą. Aš jam skųndžiausi, dėl tos sąžinės graužaties. Kai bėgom atgal užsukom į prekybos centrą vandens nusipirkti.
Raktų neturėjau tad paskambinau į rūsio duris. Mama jas pravėrė :
- Kornelija, mes turim svečių, tiksliau tu jų turi,- žaismingai pasakė. Aš įėjau ir pamačiau Markusą.
