Kai išėjom iš kavinės ir aš norėjau eiti link namų jis sugriebė mano ranką ir paprašė:
- Kornelija, prašau pabūk šiandien su manimi. Kaip draugai. Kartu praleisim linksmai dieną.
- Gal nereikia,- kažkaip nedrąsiai pasijaučiau ir žinojau, kas man reikia pasimokyti geriau daryti dūminį makiažą.
- Prašau man reikia draugės,- ir toliau atkakliai prašė.
- Na gerai, bet trumpai šiandien turiu reikalų,- pasakiau gan linksmai.
- Pagaliau,- jis visai neslėpė savo džiaugsmo.
Tada mes pasukome link gražiausios vietos mūsų rajone.
Tai vieta po tiltu. Ten labai gražu daug medžių ir upelis ir suoliukų pilna. Ten mūsų vieta. Mes ją taip vadinam nuo šiandien. Mes daug kalbėjomės, juokemės ir šeip darėm nesamonių. Aš visai praradau laiko nuovoką. Kai jau buvo sutemę aš jam pasakiau :
- Kad tu žinotum kaip aš tave myliu ir visą laiką mylėjau , tada aš tau melavau, kad nė trupučio nemyliu,- pasakiau visiškai nuoširdžiai.
- Man palengvėjo,- jis atsiduso.
Tada aš jį apgabinau ir pabučiavau irgi . Bučinys buvo nuostabus. Kai aš jį pabučiavau jis mane irgi pabučiavo. Tai buvo mano ilgai lauktas mūsų pirmas bučinys.
Ir tuomet aš prisiminiau Markusą.Sakau:
- Vilijamai aš skiriuosi si Markusu ir lieku su tavimi, nes aš jo nemyliu aš myliu tik tave,- susijaudinus pasakiau.
- Man tinka,- nusijuokė Vilijamas.
Ir dar kartą mane pabučiavo. Tada aš prisiminiau, kad man reikia bėgti namo, nes turiu mokintis dūminį makiažą.
- Vilijamai aš jau lėksiu, mokinsiuos gerai ?
- Gerai lėk . Ką mokinsies ?
- Dūminį makiažą,- greit išbėriau.
- Kąąąąą?- klausiamai žvilgtelėjo į mane.
- Neaiškinsiu, vistiek nesuprasi,- greit pasakiau ir nubėgau namo.
Tą dieną jaučiausi laimingiausia pasaulyje .
